BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2010, Lapkritis

ČEČĖNO KOVOTOJO LAIŠKAS

Lemtis ir laikas gerokai pakoregavo mano gyvenimo eigą ir planus. Liga įkalino mane į ligonines lovą ir buvau skubiai operuotas …  Bet laikas ir meile žmonėms - geriausi gydytojai, viskas po truputi nugrimzta į užmarštį … Tad pagerėjus sveikatai - be vaikštant po ligonines koridorius  “kvepiančius”, “dvokiančius” - skleidžiančius neaiškius kvapus …

Susidomėjau M.K.Čiurlionio paveikslų reprodukcijomis, bet taip ir nesupratau, kodėl buvo pakabintos tarp WC ir vyr. gyd. kabineto sienos …  Prakalbino mane tamsių plaukų, įsisukęs į tamsų rudą chalatą vyras. Išsikalbėjom, jis vardu Ali esąs Čečėnas - musulmonas, mokytojas, foto menininkas, gerai kalbantis lietuvių kalbą. Galima pagirti už lietuvių tautos istorijos žinojimą.

Kitą dieną susitinkam jau labiau draugiškesni ir šypsenos nepagailime vienas kitam. Prisėdam svečiams skirtoje vietoje ir kažkaip tai  nejučia pokalbis pakrypsta apie jo gimtąjį kraštą, link Čečėnijos temos. Ali susijaudinęs išima piniginę ir iš jos traukia laišką ir nuotrauką, ir duoda man skaityti. (laiškas rusų kalba) Perskaitęs buvau gana sukrėstas. Mano jausmai - mintys gulėjo giliai tarytum įkalintos po akmenimis pasaulio istorijos …

* * * *

Šiandien džiaugsmingiausia diena mano gyvenime : priėmė mane į kovotojų būrį. Papasakosiu tau, kodėl aš tapau partizanų. Anksčiau man atrodydavo, kad negalėčiau kovoti su ginklu rankose. Tu visada juokdavaisi, kad mano rankos švelnios, kaip mergaitės. Aš svajojau, sukurti šeimą, auginti juodkasę mergaitę, o mano vyresnioji sesuo auginti gėles ir turėti vyrą …

Tačiau gyvenimas sudaužė mūsų svajones. Kaime kuriame gyvenome visi krūvoje pasirodė rusų kareiviai. Naktį buvo uždrausta užsidegti šviesą, daugelį mūsų kaimų žmonių išžudė, esą,  “už ryšius su partizanais kovotojais”. Juos tiesiog namuose sudegino gyvus … Vargas tam, kurį užtikdavo besikalbant su kaimynu. Tuoj pat apkaltindavo, kad jis agituoja, ir jo laukdavo baisūs kankinimai ir kalėjimas be jokio teismo.

Mano vyresnioji sesuo visa siela atsidavė kovai. Ji daug kartų dalyvavo protesto demonstracijose. Ja budeliai užkasė žemėje gyva. Girdėjosi jos duslūs dejavimas, kuris sklido iš po žemių. Jos jau nebėra … Visas kaimas guodė motiną, o ji sudžiuvusiomis, kaulėtomis rankomis glostė … veidą ir verkė tyliai …

Po laidotuvių motina, kuri visuomet būdavo tokia nedrąsi ir tyli, vis dažniau ėmė išeidinėti iš namų. Aš nedrįsau ją klausinėti. Tik vėliau sužinojau, kad motina pakeitė seserį partizanų kovotojų būryje. Kai susitikau su motina, ji tyliai priėjo prie manęs, apkabino, o akys žvelgė su kažkokiu ypatingu pasididžiavimu … Aš buvau jos vienintelis džiaugsmas.

Dabar aš jau prityręs kovotojas. MOTINA ir TĖVYNĖ, galite būti tikri : aš iki galo vykdysiu savo pareigą.

DŽOCHARAS

*

Šis laiškas su kraujo dėmėmis buvo rastas Džocharo kišenėje. Laiškas rašytas mokyklos suolo draugui Ali. Čečėnų tautos patirtis ir patiriamos represijos pranoksta vaizduotę, nors visa tai vyksta viso demokratinio pasaulio akivaizdoje.

**

DŽOCHARAS - šis vardas Čečėnų kalba reiškia - perlą.

***

Labai ačiū Ali už suteiktą leidimą publikuoti Džocharo laišką   “LAZURITAS”  svetainėje.

Rodyk draugams

RUDUO NUEINA …

Einant per kiemą, po kojom čiuža parudavę, suvytę lapai, o medžių šakose čiurena palaidas vėjas, retkarčiais užkliudydamas girgždančias paliktas atlapotas duris. Sunkiai žingsniuoja senelis RUDUO, vėju pūsdamas ir lapus nuo medžių raškydamas.

Supykęs senelis RUDUO plėšo lapus ir nudažo juos rudai ir pučia per gatves, parkus, laukus … Koks piktas - tas senelis RUDUO ! Pažiūrėk, jis ir dabar už lango stovinėja. Girdit skrabena į langą, klevo šaką braškina. Jis praneša, kad ateina dar piktesnė sene ŽIEMA.

Kai senis RUDUO nuplėšis visus lapus, tada ateis ŽIEMA. Išeidamas RUDUO į gruodą purvą sutrauks ir parengs patalą žiemos sniegui, švariam, kaip pūkas. Kai pradės sniegas kloti patalą, senis RUDUO užmigs. Jis ilsėsis ir lauks kito rudens. O sene - beširdė ŽIEMA vis spaudžia, varo senelį RUDENĮ. Gaila rudens ! Bet ŽIEMA sulauks pavasario - šypsančio keršto …

Eina senelis RUDUO, pabelsdamas į namų skardinius stogus, pabarbendamas į langą, ir gailiai suvaitoja … Vis tolsta, eina toliau per čiužančius lapus, pražilusią barzdą vėjas kedena. Sustoja … Dairosi … Eina toliau ieškodamas savosios vietos palikdamas mus ŽIEMAI …

Įtempiu klausą ir godžiai klausausi … Metai eina į pabaigą, laikrodžiai tiksi …

Rodyk draugams

KEPTOS RUPŪŽĖS ŠLAUNELĖS

Mėgstu pasivaikščioti po Santakos parką. Tądien oras buvo gražus, šiltas rudens vėjas nešė šnerves kutenanti šlapių lapų kvapą. Staiga mano dėmesį patraukė toks vaizdelis. Vienas barzdotas žmogelis kažkotai vis landžiojo po krūmais. Atidžiai stebėjau tą žmogų. Neiškentęs užklausiau, ko taip intensyviai ieškote ? Gavau keistoką atsakymą. Rupūžių ! Žinoma, iš pradžių nieko nesupratau ir nieko jam neatsakiau , tik spoksojau į vyriškio rankas, o jis jau kelia raupsuotoją …  Man užėmė kvapą, bet atidžiau apžiūrėjęs man ji pasirodė tokia žavi ir graži … Pasirodo, rupūžes galima valgyti. Žmogelis prasitarė, kad rupūžės skanus ir maistingas patiekalas. Naujas mano pažįstamas davė receptą, kaip paruošti šį skanėstą.

Reikia sugauti rupūžę. Nurėžti šlaunelę ir ją apvolioti tešloje, kišama į dujinės viryklos orkaitę, pakepinama ir … … valgoma. Galima su fri bulvėmis, mišrainę, daržovėmis … Paskaninama padažais.

Gal kas iš blogo skaitytojų susigundis paragauti šiuo patiekalo ?

Rodyk draugams

PROFESIJA LOŠĖJAS, tai kaip šapelis, nešamas upe

Žingsniuoju senosios sostinės Laisvės alėja - pačiu viduriu. Pro didžiųjų langų stiklus šypsosi manekenai, gundo nepraeiti nepažvelgus į tuos didžiuosius langus.  Ir štai matau Martyną, buvusi vaikystės draugą prisėdusi ant suolelio su knyga rankoje. Matydavau jį ir seniau, bet niekad neišdrįsdavau  užkalbinti, nes visada atrodydavo labai arogantiškas, bet mano nuostabai šiandien jis mane pats užkalbino ir dar padovanojo draugišką šypseną … Martyno susivėlę tamsūs plaukai, surišti į glotnią uodegėlę, kairėje ausyje mažas sidabrinis žiedelis. Pro šalį praėjo senolė jis nepagailėjo sušelpti …

- Na ? Kaip sekasi Martynai ? Martynas pasiūlo užeiti už kelių žingsnių esančia kavinutę.  - Papasakok apie save, kuo užsiimi ? Martynas pasidarė rimtas, dėmesingo veido išraiška . - Aš mėgstu lošti …  Tai mano profesija . - Profesija lošėjas ?! … Įdomu !  Kokios - lošimo sėkmės paslaptys ?

“Casino” ar privačiuose lošimo namuose niekas beveik nieko nežino apie  laimėtoją - saugo privatumą ir niekam nieko nekomentuoja. Lošėjas  kiekvieną dieną turi tokias pačias galimybes laimėti, kaip ir visi kiti. Lošėjas neverčiamas apsimetinėti, gali tylėti, ir niekas nepagalvos, kad jis nuobodus, o žmonės nesirūpins jo laimę, gali triumfuoti laimėjęs, neprivalai šypsotis, gali stumti dieną po dienos, atsikratyti vienatvės, susidraugauti su žmonėmis, kurių daugiau gyvenime niekada nematysi, ir gyventi tame svaigaus laukime, tikėti, kad nutiks kai kas nepaprasta. Kartais pajunti, kai maloniai tau ima svaigti galva pralošus, žinai, kad netekai dar vienos plytos iš savo laimės pamatų, kad tavo piniginėje švilpauja vėjai, kad joje liko tik monetų krūva ir dar tuputi dulkių, ir čiužantis šilkinis pamušalas, ir nesvarbu, kad rytojaus dieną busi pyktas ir jausi sąžinės graužatį.

Padavėja atnešė taurę alaus. Martynas nutilo, o aš nenorėjau sutrukdyti tos supančios tylos, užleidau vietą mintims. Martynas sėdėjo sukryžiavęs kojas, suraukęs antakius. Pastebėjau, kad nori atsipalaiduoti, išsklaidyti tą chaosą, kuris sukasi jo mintyse. Po pauzės tarė: - Matai tą moterį apsirenguse juodu kostiumėliu ir erotiškais bateliais, papūtusiom lūpomis, seksualiai atrodančia ir magišku bruožu. Tai “Tūkstantinė” - lošėjų pažiba. Ji atsisuka, krūpteli sugauna mano žvilgsnį ir nusišypso. Pastebėjau, kad moteris turi tokias gražias blakstienas.

Martynai, tu šiandiena loši ? Iš kokios sumos ? Martynas perbraukė pirštu per šaltą alaus taurę, gurkštelėjo alaus, taip, suma yra mano galvoje … Suskamba telefonas. Matau, kad jam mintyse reikia viską sureguliuoti, įveikti didžiules kliūtis. Jis jau buvo pasiilgęs savo darbo, trūko tos nuotaikos, kai žinai, jog tam tikru metu, tam tikroje vietoje kažkas  tavęs laukia, kad atliktum konkrečias užduotis.

Diena jau krypo vakarop, tad skubu namo. Praeinu pro batų parduotuvę. Pastebiu, kad tarp išstatytų pavyzdžių kabo didžiulė, spausdintomis raidėmis ranka parašyta iškaba : “IŠPARDAVIMAS PRIEŠ UŽDARYMĄ”. Vėjas negailestingai draskė dar likusius pageltusius medžių lapus. Mano galvoje, kaip krumpleratis sukosi begalės minčių “Martynas”, “Lošėjas”, “Tūkstantinė”, …  … …

**

Ačiū Martynai, kad neužmiršai maloniausių prisiminimų iš vaikystės laikų, kad atvėrei savo širdies gelmes - sukeldamas daug peno  pamąstymams … Stiprybės tau Martynai !

Rodyk draugams