2010, Spalis

RADINYS MIESTO CENTRE …

Jau po vidurnakčio, lietuj lyjant grįžinėjau iš mamos į namus. Miestas atrodė nuvargęs ir jau migo. Karo muziejaus laikrodis stipriais dūžiais skalambijo laiką. Skubėjau parko taku, lapų kilimu. Tarp lapų krūvos, žibinto šviesoje kažkas sublizgėjo. Ištraukiu - vyriška rankinė. Iš pradžių nežinojau ką daryti, bet kadangi jau buvo tamsu ir vėlu, tai su rankine nuėjau į namus. Atėjęs į namus ir atidaręs rankinę, joje radau : Latvijos piliečio pasą, vairuotojo teises, kredito kortelių, latų, eurų, begale vizitinių kortelių ir raktą.

Miegojau labai prastai, o kai pabudau, galvoje tvinksėjo. Ryte pasiknaisiojęs po padrikus lapelius, atradau keletą telefono numerių su lietuviškais adresais. Tad nutariau paskambinti vienu iš jų. Atsiliepė moteris, pajaučiau jos užsimiegojusi balsą …  ir iš pokalbio pastebėjau, kad jai kylą pernelyg daug klausimų … kuriu aš nepajėgsiu jai paaiškinti. Gale pokalbio tiesiog pasakė : “Kad daugiau neskambinčiau “.

Tad skambinu sekančiu numeriu. Atsiliepė vyriškis, iš balso supratau, kad tai jaunas žmogus. Sakau : - vakar parke netoli namų, tarp lapų radau rankinę, Latvijos piliečio pasą ir daiktus. Jūsų numeris buvo užrašytas ant kalendoriaus su labai įspūdingos merginos biustu. Pamaniau, gal pažįstate tą išsiblaškėlį; norėčiau jam sugrąžinti rankinę su dokumentais ir visais daiktais … Jeigu nepažįstate tokio Einars Varkalis tai viską ką radau nunešiu į policijos nuovadą, nes gyvenu centre ir man pakeliui … Jaučiu, kaip balsas dvejoja ir po poros sekundžių tarė : “Gal neskubėk su policiją. Žinai kaip mūsų policija dirba … Tad kaip jis atrodo ? Kaip, … kaip vyras, vyriškos lyties atstovas su ūsais, manau gana žavus, dėl kurių moterys gali išvirsti iš koto … Vyriškis atsiduso …  aišku !- Gal jūs galėtumėt pas mane atvažiuoti ?! Gerbiamasis, jeigu jums aišku, tai tegul jis ateina prie Zoologijos muziejaus … - Gerai, ateis moteris ir jei perduosi. Palaukite, kodėl aš turiu atiduoti svetimus daiktus visai ne tam žmogui kuriam jie nepriklauso ?! … Balsas vėl dvejojo. Suprantu … Pokalbis baigtas …

Ir vėl svarstau, ką daryti toliau. Nuspręndžiau, kad bus paprasčiau ir nesukti sau galvos kitą dieną nunešti radinį į policiją. Ryte atsikėlęs, išsikepiau gardžiai atrodančia kiaušinienę su kumpiu. Tingiai permečiau akis šeštadienio laikraščius, geriu kavą, o galvoje siautėja minčių uraganas … Ir štai mano mintys pertraukė telefono skambutis. Vyriškis rusų kalba prisistato Einars Varkalis ir nori su manimi susitikti ir jau nusako valandą ir susitikimo vietą.

Šeštadienio vidurdienį, Kauno viešbučio restorano “55 laipsniai”  kavinė buvo beveik tuščia, tik ištikimas savo staliukui sėdėjo bohemos simbolis, poetas Gintaras Patackas su kavos puodeliu ir vartė dienos spaudą. Įėjęs į kavinę iš karto pastebėjau sėdinti prie lango tvarkingai, gerai apsirengusi vyriškį, kokiu keturiasdešimt penkerių metų ir taip pakerinčiai šypsojosi, tartum visą gyvenimą laukdamas, kad galėtų nustebinti žmogų savo šypseną. Nepažįstamasis giliai įkvėpė oro ir už blokavo mano mintys. Sekunde sėdėjau  tyrinėdamas ūsočių. Girdėjosi silpni klasikinės muzikos garsai. Einars papasakojo, kaip tą vakarą, kai neteko savo rankinės su daiktais ėjo į viešbutį ir buvo užpultas dviejų ” bernelių ir mergelės” , o kadangi buvo tamsu, tai Einars savo rankinę specialiai įmetęs į sušluotų lapų krūvą. Ryte galvojo ateis ir pasiims savo rankinę, bet pamiršo kur ir į kokią krūvą įmetęs.

Einars paprašė barmeno lietuviškos samanės. Barmenas atnešęs gėrimą. Nugėrė gurkšnelį ir paspringo šlakelių. Po bokalo alaus Einars prasitarė apie dar vieną įdomų nutikimą. Bet apie tai sekantį kartą.

Sėkmės visiems ir gražaus spalvoto rudens …

Rodyk draugams

SUKALBĖK, “TĖVE MŪSŲ”, KERTU IŠ KILOGRAMO SALDAINIŲ, KAD NEMOKI …

Audronės mama Vitalija dienų dienas namuose vieną . Oi kaip jai nusibodo suktis tarp puodų ir kasdien valyti dulkes, šuns plaukus nusėdusius ant senų baldų. Vieną dieną jį nutarė draugę susirasti. Vitalija visada ryte, tuo pačiu metu apsipirkinėja  “IKI” parduotuvėje. Vieną dieną nusižiūrėjo tokią raudonskruostę, švarią, simpatišką, linksmų plaučių  moteriškę panašaus amžiaus - tik su labai juokinga languota barėte ant galvos. Visada pamačiusi viena kitą pasilabina ir visada maloniai linkčioja, kai pritrūksta, litą pasiskolina.  Apie šį bei tą pasišnekučiuoja, daugiausia apie politiką, žmones, retkarčiais pasigiria. Abi turi apie ką. Vaikai geri, žentai geri, anūkai auga kaip ant mielių. Toji draugystė parduotuve ir baigdavosi. Nusiperka duonos, pieno, sūrio, vaisių dar anūkams kokio saldumyno.  Atitempia krepšius iki spaudos kiosko dar “Vakaro žinias” nusiperka ir išsiskiria … Viena į kairę, kita į dešinę.

Kartą atsisveikindama naujoji draugė pasiūlė Vitalijai nueiti kartu į bažnyčią. Geresnės progos geriau susidraugauti nesurasi. Tad abi moterys susitarė po dviejų dienų susitikti prie bažnyčios ir atlikti išpažintį …  kaip geros katalikes. Atsisveikino ir linksmai nušlepseno šaligatviu lapų kilimu.

Atėjo toji sutarta diena. Audronės mama ruošiasi į bažnyčią išpažinties atlikti. Išmalusi - spintą, apsivilko naująjį paltą, apsimovė naujais batais. Pribėgę anūkai geranoriškai pasišaipė. - Baba, nei rožančiaus, nei maldaknygės neturi. Nejaugi savo kūrybos maldas kursi ! - Baba sukalbėk “Tėve mūsų “. Kertu iš kilogramo saldainių, kad nemoki …

Kaip buvo sutarusios susitinka prie bažnyčios. Bažnyčia pilna žmonių. Vitalija bando susikaupti, perkrato mintys ką einant išpažinties reikia sakyti priėjus prie klausyklos. Nejaugi iš karto nuodėmes pažerti ? Labas vakaras kunigui juk nesakysi. Nutarė pažiūrėti, kaip kiti daro. O prie klausyklos pasienyje eilė senukų ir dar keletas vaikų, lyg rusų laikai būtų atgiję, eilė prie kiaušinių ar švitrinio tualetinio popieriaus …

Tad išsiėmusi iš palto kišenės rožančių kuri iš dukros pasiskolino Vitalija atsistoja už draugės nugaros. O galva tuščia, stovi paskendusi savo mintyse ir savęs nekęsdama. Ką man sakyti per išpažintį ? Kad laiptų laiptinėje nenuploviau, kad šiukšles nerūšiuoju, kad šuns š… pievutėje prieš kaimynų langus nesurenku … Persižegnosiu, sumurmėsiu ką nors panosėje. Gal kunigas neprigirdi, pakosėsiu … Bet kokių nuodėmių pasirinkti ?! … Ir staiga šauna išganinga mintis. Argi ne pati didžiausia nuodėmė - netikinčiai buvusiai mokytojai eiti išpažinties ? Reikia iš čia kuo greičiau sprukti. Pasižiūri į naują savo draugę. Ta juokinga barėte sukruta ir jau suklupusi ant abejų kelių. Paskendusi - maldoje. Ir vėl ateina išganymas visai nelauktai. Mato ateina jaunas gana gražus kunigas ir pasuka prie klausyklos kitoje bažnyčios pusėje. Vitalija perbėga į kitą pusę užlenda į tamsiausią kertę ir atsirėmė į šaltą sieną. Pastovėjo, persižegnojo ir neskubėdama su drauge išėjo iš bažnyčios.

Rodyk draugams

TIKRAS DRAUGAS NIEKADA NEBŪNA IŠDAVIKAS …

Prieš metus lankiau ligoninėje pažįstamą. Taip jau susiklostė, kad vėl tenka apsilankyti ligoninėje ir vaikščioti į tą pačią palatą. Tik dabar jau lankyti mamą, po nelaimingo atsitikimo, po kojos operacijos. O prieš metus toje pačioje lovoje gulėjo dvidešimt trijų metų moteris iš Šiaulių.

Noriu blogo skaitytojams papasakoti, atversti vieną puslapį iš tos moters gyvenimo knygos … Tai buvo praėjusią vasarą. Raminta važiuodama automobiliu užsisvajojo, o užsisvajojusi žvilgtelėjo į baltaplunksnius debesėlius ir tuomet pati nesuprasdama kas vyksta ją lyg spyruoklę išsviedė iš mašinos. Ėmė suktis medžiai ir staiga … viskas ištirpo …

Tik po trijų dienų atgavusi sąmonę ligoninėje. Iš pradžių nei kalbėti, nei pajudėti negalėjo. Jei būtų buvusi atidesnė, to nebūtų įvykę. Tačiau buvo taip kaip buvo ! Mirtis tolinosi labai iš lėto. Tačiau ji tolo … Kasdien seselė, atnešusi rožių pasakydavo - vis nuo to paties blondino. Kiekvienas blondino apsilankymas ją sušildydavo, suteikdavo daugiau jėgų, pasitikėjimo. Jie norėjo būti drauge, susiimti už rankų.

Šešias savaites išgulėjo ligoninėje. Visi aplinkiniai kalbėjo, kad Raminta bus invalidė. Tą žinojo ir blondinukas. Tačiau jis nepaliko jos vienos klaidžioti nusiminimo šunkeliais !

Prieš išrašant Ramintą iš ligoninės blondinukas pasakė, kad jis myli Ramintą ir jai pasipiršo. Sunku išsakyti tuometinį palatoje džiaugsmą. Tuokart ir pati Raminta nežinojo kaip jai pasielgti, nes ji nežinojo ar būs visiškai sveika …

Kai kurios moterys paslapčia sakydavo vienai kitai. Kur to blondinuko akys, atvesti į namus žmoną ligonę - invalidę. O ji iš džiaugsmo visą naktį verkė, o ryte išvažiavo į namus. Ji kaip niekada tikėjo, kad būs sveikutėlė.

Kažin, kaip susiklostė Ramintos gyvenimas ! … Norisi tikėti, kad tikras draugas niekada nebūna išdavikas …

**

P.s.

Blogo skaitytojai ar jūs turite tikrą draugą ?

Rodyk draugams

DVASIOS PASLAPČIŲ GELMĖ … …

Šiandien turėjau apmąstymo, dvasinės pusiausvyros dieną …

Bandžiau atkreipti savo dvasios žvilgsnį į savo vidų ir pažinti paslapčių gelmėse gyvenimo esmę. Manau, kad nuostabiai pavyko ! …  Patarčiau visiems, kartais pamąstyti ir žengti per gyvenimą ne kaip pragaišties šešėlis, bet kaip amžinybės spindulys.

Jei trokšti gyvenimo šviesos, neužmerk prieš ją savo akių … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … …

Rodyk draugams

MOTERYS IŠ KARTO ŽINO, KO JOMS REIKIA …

Šiandien užeinu į “AKROPOLĮ” ir atkreipiu dėmesį į barzdotą, tvarkingą bei stilingą vyrą, kuris taip ilgai rinkosi vieną iš dviejų kaklaraiščių. Pagalvojau, mums vyrams būdingas neryžtingumas …

Moterys - priešingai, iš karto žino, ko joms reikia. Nusiperka … ir jau kitą dieną neša į parduotuvę pakeisti …

Rodyk draugams