2010, Rugpjūtis

PRISIPAŽĮSTAMA MEILĖJ - MĖTANT GĖLES PRO KETVIRTO AUKŠTO LANGĄ …

Ketvirtame aukšte atsirado nauja kaimynė. Visada lygiai pusę šešių jinai grįžta į namus. Šviesiaplaukė mėlynaakė, susimąsčiusi, keliaujanti mintimis su savo svajone, ir tokios paslaptingos veido išraiškos … Nespėja prieiti prie durų kai iš paskos vaikinas. Aukštas, juodi lyg anglis plaukais, sumišęs. Jo rankose raudonų rožių puokštė.

Po dvidešimties minučių jis nulipa laiptais žemyn, dar labiau sumišęs, bet jau be gėlių. Kam jos buvo skirtos ? Kam skleidžia kvapą raudoni kaip kraujas žiedai ? Kaimynai priprato prie raudonų rožių, įprato ir prie vaikino. Tik šviesiaplaukė kažkaip … Pamačiusi vaikiną parausdavo, jos krūtinė pradėdavo banguoti tartum jūros banga, o virpančių rankų laikomas raktas ilgai nepataikydavo į spyną.

Vieną dieną sutinku kaimynę plaunant laiptus. O ji negali sulaikyti savo pasipiktinimo  … Kodėl  šviesiaplaukė tyčiojasi, - man nusibodo rankioti kieme gėles. Keistai prisipažįstama šiais laikais meilėje - mėtant gėles į kiemą pro ketvirto aukšto langą …

Tuo tarpu pasirodo vaikinukas su raudonomis rožėmis …  Ir vėl bus kieme rožynas, tarė kaimyne. - Bet patikėkite … aš … aš nedrįstu jų įteikti … pralemeno vaikinukas …

Rodyk draugams

IŠVADUOTAS GANDRIUKAS GRĮŽO Į SAVO LIZDĄ …

Šiemet visas pasaulis kenčia nuo nepakeliamų karščių, liūčių, škvalų. Per televiziją rodomi gyvybes nusinešantys karščiai, namus nuplaunančios liūtys …

Duokiškio miestelio ugniagesiai vadavo gandriuką per neatsargumą, o gal per smalsumą įkritusi į kultūros namų aukštą kaminą. Iš pradžių žmonės mėgino paukštelį išimti pro kamino viršų, bet tikriausiai paukštis buvo gana giliai įstrigęs. Tad sumanyta buvo išardyti kamino apačią ir taip išvaduoti smalsuolį.

Vyrai kūjų mojavo apie valandą ir ištraukė gandriuką. Jis vos kvėpavo, buvo pridusęs, išsigandęs, drebantis, pilkas nuo suodžių, bet laimė jis buvo gyvas ir su padėka žiūrėjo į savo išlaisvintojus. Po kiemą pavaikštinėdamas, snapu pakalendamas, dėkodamas geriems Duokiškio miestelio gyventojams,  pakilo ir apsukęs padėkos ratą, nuskrido link savo gimtojo lizdo. O miestelio gyventojai su šypsena veide jautiesi laimingi ištraukę paukštį iš mirties nagų.

Jau gandrai palieka savo lizdus ir mūsų kraštą. Tad Duokiškio gandriukui palinkėkime geros kelionės ir visada prisiminti gerus miestelio žmones, o kitais metais sugrįžus į gimtinę savo sparnais pamojuoti ir pasveikinti Duokiškiečius.

Rodyk draugams

KAIP ATRODYS XXI AMŽIUJE MOTERS ŽAVINGUMAS ? …

Noriu šiandien parašyti tiesiog apie moterį. Ne apie moterį inžinierę, ne apie moterį motiną … O tiesiog apie moterį …

Senovės graikai, romėnai kūrė moteris iš marmuro ir stengdamiesi įrodyti, kad moteris turi kažkokio žavingumo … Dėl moterų kovėsi riteriai, veidais rūstingais sunkiausiais žvilgančiais šarvais apsikaustę. Kiekvienas jų išsirinkdavo širdies damą ir kaudavosi dėl jos garbės su lygiai tokiais pat dykaduoniais kaip ir jie. Visur aidėdavo skardos ir geležies džeržgesys, triukšmas …, o naudos nebuvo jokios. Stengdavosi išaukštinti moterį rizikuodami savo gyvybę. Deja jų gyvenimas neturėjo objektyvios prasmės, nes buvo siekiama tiktai asmeninės garbės.

Visi yra skaitę apie paskutinį riterį Don Kichotą iš Lamanšo kuris išaukštino damą paprastą indų plovėją. Tiesa, tai buvo labai, labai senai. Dėl moters vyrai kaudavosi dvikovose; sveikindavosi su ja, nusiimdami kepures,  vyrai stengdavosi, jai girdint, neblevyzgoti, praleisti ją į priekį …

Dabartiniais laikais vyrai ir moterys turi įsisavinę tas pačias profesijas, skaito tas pačias knygas, klausosi tas pačias dainas, netgi panašiai rengiasi, džinsai, švarkai, skarelės, auskarai žiba ausyse, rūko tas pačias cigaretes, tie patys keiksmažodžiai … Tad su šaknimis išrovėm, panaikinom visą paslaugumą, kuris aukštino moterį. Tiesiog  viską velniop pasiuntėm … ir iškėlėm šūkį lygios teisės !  Naikinant ribą tarp vyro ir moters.

Lygiateisiškumas yra tai, kad moteris išmoko dirbti ir vyrų darbą. Tad vieni niekai sumušti moterį, išplūsti ją, pavadinti ją šliundrą. Tiesa, tai gali pasimokyti iš kino filmų. Kalbėti apie savo pažįstamus, žvengdami kaip eržilai … Ar galite įsivaizduoti, ką gali pasakyti eržilas apie savo pažįstamą ? O jeigu, kas tokiam akiplėšai pasako, kad taip sakyti - ne gražu, kad užgauna moters orumą.  Nemirktelėjąs atšaus : “Mūsų šalyje moterų ir vyrų lygios teisės !”

Taip, yra moterų kurios patenkintos įgijusios teisę lygiai su vyrais gerti degtinę ir bjauriai keiktis su stiprios lyties atstovais. Seniau kuklios moterys buvo vadinamos davatkomis, o šiandien šią  etiketę bandoma priklijuoti prie moters ginančios savo orumą …

Tad kas toliau ? Kaip atrodys XXI amžiuje moters žavingumas ? …  Vyrai nepamirškim saugoti moters garbę ir orumą. Nepamirškime būti gerais ir atlaidžiais. Nepamirškime teikti džiaugsmą ir gerbti moterį. Ką ? Nėra tokių vyrų ? Yra tik apsidairykime …

Rodyk draugams

VAIKAI ATĖMĖ IŠ SENELIŲ TEISĘ MYLUOTI ANŪKUS SAVO KALBA

Po mano blog’e publikacijos “Pritartumėt santuokai su kitos rasės atstovais ?” taip jau sutapo, kad darbovietėje pratęsėm šia temą. Pasirodo, kad turiu darbuotojų kolegų, kurių vaikai yra sukūrę šeimyninę laimę - užsieniečių glėbyje.

Jolita papasakojo kaip jį išsiruošusi į Airiją pas gyvenančia dukrą, bet nuvažiavusi supratusi, kad neturi ką veikti toje Airijoje, negalinti susikalbėti nei su žentų, nei su anūkę.  Kalbėjusi lietuviškai tik su kate Nensi ir akvariume plaukiojančiom auksinėm žuvytėm. Kai prie pietų stalo iš žento išgirdusi, kad jo vaikai neturės pagoniškų vardų, niekada nekalbės lietuviškai. Tiesiog pasidarė graudu ir prie stalo apsiverkė …

Dijana, dukrą į saulėtą Ispaniją išlydėjo prieš septynis metus. Galvojom, tegul dukra pakeliauja po platųjį pasaulį, užsidirbs ir grįš į gimtus namus. Bet pamilo ispaną ir ištekėjo už jo. Pradžioje labai džiaugiamės tokia  dukros sėkme, rodėm  nuotraukas draugams, kaimynams.  Po metų susilaukė dukrelės Karmen ir grįžti gimtinėn nepanoro … Su vyrų pavasarį buvom aplankyti ir negalėjome susikalbėti su anūke. Pasijutome tokie svetimi, niekam nereikalingi …

Labiausiai visus nustebino Aušra, kuri savo puseserę į Didžiąją Britaniją išlydėjo prieš dešimt metų. Raminta dirbdama Londone susižavėjo juodaodžiu. Po metų gimė dukra, dar po metų  jiems gimė sūnus. Ramintos mama mylinti savo anūkę ir anūką. Anūkė graži linksma, garbiniuotais plaukais, anūkas irgi gražus kaip pieniško šokolado plytelė … bet susikalbėti nelabai galinti ir anūkė nelabai mylinti senelę. Tiesiog atvirai sako : “Tu esi mums svetima … “. Be to juodaodis jau turi keturis vaikus prieš tai buvusios žmonos. Su pirmąją žmona taip pat palaiko gerus santykius.

Pasiklausęs šių pasakojimų pastebėjau, kad juos visus slegia tai, kad jie su savo vaikaičiais niekada nebus artimi, kokie buvo su savo seneliais. Niekada negalės pasekti savo anūkams tu gražių lietuviškų pasakų : apie baltas apšerkšnijusias žiemas, apie našlaitėlę Sigutę, apie Eglę žalčių karalienę … ar padainuoti tų dainų kurias girdėjo vaikystėje dainuojant savo senelių … Bendravimas su mylimais anūkais apsiribos buitiniu pašnekesiu apie žaislus, valgį, orą …

Didžiausias skaudulys, kad jų dukros, santuokoje su užsieniečiais, SPECELIAI NEMOKO SAVO VAIKŲ protevių kalbos, kad keista šneka neišduotų gimusių vaikaičių esant EMIGRANTŲ VAIKAIS.

*

Ačiū visiems pašnekovams už atvertus širdies vartelius.

Rodyk draugams

KAM JAV GYVENTI - GERA ? …

Saulėta ir nežmoniškai karšta popiete prisėdau Laisvės alėjoje po šimtamečių liepų skliautu ir skaitinėju miesto laikraštį. Prisėda pagyvenęs vyriškis, rankoje naujausia rašytojos ir dailininkės - labai savito braižo Jolitos Skablauskaitės knyga  “Sado sindromas”.  “Ar negalėtumėt man pagelbėti - pamiršau viešbutyje akinius”.  Taip užsimezgė nauja  pažintis.

Iškart kalba pakrypo apie knygą. Gerai, kad buvau skaitęs tą knygą. Šnekamės aptarinėjam apie paslaptingą žmogaus prigimtį, apie antgamtinį galių ryšį, žmogaus ištvirkimą … Nukrypstam į autorės spalvingą asmenybę …

Taip besėdint ir aptarinėjant knygą pro mus prabėga du palaidi be šeimininko neaiškios veislės šunys. Ir netikėtai pokalbis nukrypo apie gyvūnus. Pašnekovas pradėjo pasakoti, kad JAV šunys labai mylimi. Toks Kerkas Nurokas iš Niujorko su šunimis nesiskiria.Apvažinėjo visą Ameriką ir net koncertavo  “Karnegi hol”. Tai didelį prestižą turinti JAV koncertų salių. Nurokas ne dresuotojas , o pianistas, ir su šunimis taip susigiedojo, jog net surengė koncertą : atliko “sonatą fortepijonui ir šuniui”. Kaip vėliau paaiškėjo naujasis pažįstamas dirbo “Karnnegi hol” ir teko pačiam regėti tą šunų spektaklį. Nurokas skambino labai paprasta ir kartu graudingą pjesę. Pirmas į sceną išbėga foksterjeras, ir žiūrovai jį pasveikina plojimų audra. Foksterjeras ima staugti, iš pradžių tyliai, po to įgauna pasitikėjimą. Prie jo prisideda laika, ir jiedu sudaro puikų duetą. Po minutės į bendrą chorą įsijunge nenusakomos veislės, tačiau balsingas šuo. Didingame finale staugę visi - pianistas, šunys ir jų savininkai.

Koncertui pasibaigus į sceną skrieja gėlės. Publika ploja katučių. Žiūrovai, tai pašoka iš savo vietų, kiti staugę užvertę galvas … Iš tikrųjų kartais šunims pavydėtinai sekasi Amerikoje. Jie koncertuoja, apie juos rašo laikraščiai, juos apgina prityrę advokatai, jie turi teises …

Naujasis pašnekovas papasakojo dar vieną istoriją. Kai kartą vienas šuo pastipo iš bado dėl šeimininko kaltės, nes jis išvyko į karinius apmokymus ir užmiršo šuniui palikti užtektinai maisto. Tai tą vėplą teismo nuosprendžiu įgrūdo už grotų 90 parų ir dar paskyrė 200 dolerių baudą. Kad kitą kartą žinotų ! …

Rodyk draugams

PRITARTUMĖT SANTUOKAI SU KITOS RASĖS ATSTOVAIS ?

Sutvarkęs visus numatytus dienos darbūs užsukau pas Reginą į spaudos kioską nusipirkti spaudos. Priešais mane stovi du užsieniečiai juodukai - gražiai sudėti ir pirko  “Playboy” žurnalą. Kai Regina padavė vyrukam  žurnalą jie išsišiepė ir balti dantys kyšt, jie padėkojo ir pasišalino. Pastebėjau, kad Reginos akys apsiniaukė ir pati susierzinusi … Jos susierzinimas mane sutrikdė. Regina, kur tavo geras ūpas ? Prieš tokius malonius užjūrio princus … ? Kas nukamavo ? Susensi anksčiau laiko … ?

Regina pradėjo pasakoti savo susierzinimo priežastį, kas susikaupė širdyje … Pasirodo, kad jos dukra nori ištekėti už negro, o ji kaip mama prieštaraujanti savo šeimos kultūrinių tradicijų keitimui. Namų atmosfera yra įkaitusi iki aukščiausio laipsnio … Dukra apkaltino motiną : “esa rasiste”. Jei aš nenoriu, kad mano dukra ištekėtų už negro, vadinasi, aš esu rasiste ? …

Taip filosofavo Regina. Kuo toliau, tuo daugiau jaudinosi. Jūs pagalvokite, kaip yra žalojama mišrių vaikų psichika ! O kaip atrodys jos anūkai ? Ką pasakys kaimynai ? …

Parėjęs į namus dar ilgai galvoje sukosi Reginos įsakytos mintys … Baltieji ne ką mažiau nuodėmingi, kvaili. Visgi mums - sunku pakančiai žiūrėti į tuos kurie yra kitokie negu mes …

Tad ar pritartumėte santuokai su kitos rasės atstovais ?

Rodyk draugams