2010, Liepa

VIKRUOLĖS VOVERĖS GRYBAS

Keletą dienų keliavau po Lietuvą. Miškai kvepia mėlynėmis, avietėmis … Žalios, baltos samanos grybų taurelėmis papuoštos. Mane visada žavi auksinis voverės grybas. Kaip gražiai šiuos grakščius, gražiai sudėtus, sveikus grybus vikruolės voverės vardu pavadino.

Kadaise vaikystėje grybaudamas apie Labanorą girdėjau labai poetišką pavadinimą - voverės kielikėliai. Minčiagirėje pas draugo senelę valgiau “voverės auselių”, o stovyklaudamas su vaikais rinkau voverės “leikeles” (piltuvėlius).

Rašytojas T.Vaižgantas savo raštuose vartoja gražiausią bene seniausią šio grybo pavadinimą - voveraitė. Aukštaičiai visa burna taria triukšmingai skambanti vardą - voveruška. Ir dainą dainuoja : Tindi rindi - riuška ! … Kas ten miške triuška ? Ar ne voveruška samanose triuška … ”

Kupiškėnai voveraites gaideliais, gaidelio skiauterėlėm vadina. Kai gaidelis vištelei akelę iškūlė, beraškydamas lazdyne riešutus, baisiai susiselojo. Savo skiauterėlę iš sielvarto nagais draskė. Kur kraujo lašai nulašėjo - auksiniai gaideliai išdygo.

Dzūkai, be baravyko, kitų grybų beveik nepripažįsta. Todėl voveraitę -  lepeška vadina. Senovėje, dzūkai voveraičių nerinko. Nebent meškos ant jų užpėdindavo. Nuo to ir pavadinimas lepeška.

Lietuvos rusai voveraites vadina - laputaitėmis, lapės grybais. Pasižvalgius po Lietuvą ir po mūsų kaimynus galima dar daug gražių vardų atrasti šiam nuostabiam grybui.

Keliu su pagarba auksinį rasomis nubirusį voverės grybą. Miniatiūrinėje taurėje atsispindi mėlyno eglyno kraštas … Mažame rasos lašelyje regiu didelį pasaulį …

Rodyk draugams

IŠ SENO PAGELTUSIO DIENORAŠČIO #6

Paskutiniu metu - niekaip negaliu pasirinkti, teisingos gyvenimo filosofijos. Pasimečiau sąvokose. Galvoju, kad turėtų įvykti kažkoks lūžis sąmonėje. Galvoju apie daugelį dalykų - prasmę, priežastis ir t. t. Vakar perskaičiau J.Miurdalio romaną  “Sunku būti jaunam “. Oj … Kiekvienas puslapis vertė abejoti arba savimi, arba tuo jaunu veikėju. Kaip tas herojus panašus į mane. Jaučiu, kad daug ką padaryčiau kaip jis. Bet … moralės normos ? Ar jos tik laikraščiams ir knygoms ? Ir galvosena to vyruko velniškai įdomi … Labai emocinga … Mėgstanti kraštutinumus. Neturinti vidurio. Arba - taip, arba …

Taip norėčiau pasidalinti nuomonėmis su draugu, bet iš anksto bijau frazių, pamokomo tono … Noriu būti lygus su lygiui. Pasidalinti nuomonę su žmogum, kurį taip pat kankintų abejonės. Kad galėčiau sužinoti kažką naujo, smingančio į širdį …

Rodyk draugams

GRIUNVALDO MŪŠIO ISTORIJA

1939 metais į Liublino miesto muziejų iš apsuptos Varšuvos atvežamas keistas siuntinys, du JANO MATEIKOS paveikslai : “GRIUNVALDO MŪŠIS” ir “SKARGOS PAMOKSLAS”,kurie buvo suvynioti ant didžiulio medinio veleno. Jų palydovai Stanislavas Eismontas ir Boleslovas Suralo - Gaidučenis žuvo Liublino bombardavimo metu.

Paveikslų gelbėjimui ėmėsi vadovauti muziejaus tarnautojas Romanas Piečyrakas. Paveikslus paslėpė vienoje pirmojo aukšto patalpoje. Veleną įtvirtino atramomis, o iš lauko pusės užkalė lentomis. Prie sienų padarė lentynas kuriose ilgomis eilėmis išrikiavo vaikams ir jaunimui skirtas knygas. Taip susikūrė biblioteka mažiesiems. Nei bibliotekininkės, nei pasirodantieji vokiečiai nežinojo, kokius turtus slepia kambario sienos.

1941 metais okupacinė valdžia įsakė ištuštinti muziejaus pastatą. Išardę kaimynų tvorą ir sudaužę gatvės žibintą netoli muziejaus, pervežė veleną su paveikslais į Liublino miesto arklides. Mediniame sandelyje buvo prikimšta šiaudų, šieno ir kitų lengvai užsidegančių medžiagų. Arklidžių darbuotojai ir vežikai kiekvieną akimirką galėjo susidomėti paslaptingu velenu, neturinčia nieko bendro su arklidės inventoriumi. Buvo nuspręsta paveikslus užkasti.

Didįjį penktadienį, kai vokiečiai per šventes mažiau trainiojasi po miestą, muziejaus darbuotojai užsidarė sandėlyje ir pradėjo kasti duobę. Duobės dugną išklojo toliu, šiaudais įtvirtino jame dėžę. Po kelių dienų darbininkai užliejo visą plotą cementu, kuris hermetiškai apsaugojo dėžę nuo oro prasiskverbimo ir kartu nuo galimo gaisro.

Nuo vokiečių rankų žuvo Romano Piečyrako sūnus. Varšuvos gestapas keliskart tardė Janiną Eismontovą, nujausdami jos vyrą dalyvavus slepiant Mateikos paveikslus. Atkakliai buvo jų ieškota, bet negalėjo aptikti jokių pėdsakų. Už vietos nurodymą buvo siūloma dviejų milijonų markių premija, paskiau padidinta iki milžiniškos sumos - dešimties milijonų markių. Tačiau ne vienas tų, kurie žinojo  “Griunvaldo” paslaptį, neprasitarė nė žodžio.

1944 m. spalio aštuonioliktąją, po Liublino išvadavimo - slėptuvė buvo atkasta. Susijaudinimo kuždesys nubangavo minioje, kai gilios duobės dugne po celiuliozės ir tolio sluoksniu pasirodė papuvusios lentos. Drėgmė vis tiktai pasiekė meno šedevrus …

* Pagal Romano Piečyrako dienoraštį.

Rodyk draugams

AR TIKIME LIKIMU ? ! …

Kažkodėl nesinori tikėti, kad yra kažkokia paslaptinga jėga, kuri glūdi pasislėpusi už žvaigždžių skliauto, tykoja žmonių ir lemia jų pražūtį.

Mes linkę manyti, kad mūsų likimas esa užprogramuotas. Manau, kad visata - abejinga žmonių poelgiams, kad kiekvienas mūsų gali pats tvarkyti savo likimą … O visgi … kartais būna toks keistas aplinkybių sutapimas, taip susipina įvykiai, kad kažkokia jėga veikia mus nuostabiai tiksliai … kada aplinkybių sutapimas veda į katastrofą taip nenumaldomai, kad nejučiom klausi savęs, ar visa tai - tik atsitiktinumas ? … Ir visgi … atsitiktinumų jėga kartais stebina net pačius didžiausius skeptikus …

Gal palikime tą likimą, tegul mūsų likimas rituliojasi taip, kaip jam skirta … be mūsų pastangų. Tad kad ir kas atsitiktų, tegul atsitinka į gerą …

Rodyk draugams

ŽMOGUS, KURIS BUVO PIKTAS IR NEGAILESTINGAS

Žmogus, kuris buvo piktas, negailestingas su sudiržusia abejinga  siela, mėgdavo rytais panardyti upėje. Jis dar mėgdavo kabinėtis prie vargšo aštriadančio bebro, kurį ilgai vaikydavosi šaukdamas : “Ei tu, ko čia plaukioji ? Mauk iš čia ! “  Po to vargšui bebrui nelikdavo nieko kito, kaip nerti kuo giliau ir greičiau, nes - žmogus buvo piktas, negailestingas su abejinga siela …

Dabar vargšas aštriadantis bebras gulėjo žolėje besiklausydamas upelio čiurlenimo prisimindamas tą istoriją. Liūdnai susimąsto ir sumurma sau : “Ko čia plaukioji, ko čia plaukioji … Gyvenu aš čia ! “

Rodyk draugams