2010, Birželis

TU - RŪSTI MANO JŪRA …

Kai žemę aplanko šilti vasariniai vėjai, pajuntu nenugalimą jūros ilgesį. Ir štai  prieš mane išsitiesusi Baltija. Baltija ! Kas gali tavęs nemylėti ? Galiu žiūrėti valandų valandas į tavo skaidrų gylį.

Myliu tave ramią, kai vos pastebimos bangelės nedrąsiai gula ant smėlio. Myliu patamsėjusią, įsisiūbavusią ir atrodo, toj peršoksi, užliesi kopas, užliesi gražųjį Palangos miestelį … nuridendama bangas. Myliu tave neaprėpiamą, amžiną …

Šimtmečius prieš vėjus lankstosi pušys. Keičiasi - nyksta kopos, paslėpdamos savyje gintaro ašaras. Sensta žemė - raukšlėjasi žmonės. Tu nesikeiti. Bangose atsispindi saule, debesys …  Tu - rūsti ir švelni, judri ir susimąsčiusi, mano jūra …

Kas pasaulyje matė daugiau už tave ? Su tavo bangomis kovoja žvejų laiveliai. Tavo vėjų išpūstos burės nešiojo fregatas. Tavo vandenis skrodė priešo plienas … O bangos ritosi lyg žmonijos istorija. Tūkstančiai mūsų žemės sūnų tavo gelmėse rado amžiną atilsį. Jūra tu atmeni jų žygius ir saugai juos amžinai plakančioj širdy.

Ošia, alsuoja Baltija, o tolumoje lyg balti pūkeliai blaškosi žuvėdros. Žiūriu į tolį … Ant parausvėjusių bangų tupia saulė. Plakasi putos. Šliaužia smėlis. Linguoja amžių iškraipytos pušaitės. Jūra kužda krantui savo legendas …

Tad kai būsite prie Baltijos, pasiklausykite ir jūs vėjo nešamo smėlio ir jūros kuždesio …

Rodyk draugams

KLEOPATRA IR ANTONIJUS “VISKAS MEILEI” …

Sėdžiu savo minkštame fotelyje. Voras tarantulas snaudžia ant monitoriaus vaizduoklio, klausausi romantiškos  muzikos su alaus skardine, o prieš mano akis paveikslas nuo kurio neseniai buvo nuvalytos dulkės. Dvi nuostabios moters akys žvelgiančios iš paauksuotų rėmelių į mane ir atrodo tave tyrinėja … Mane prikaustė kažkokia vidinė spinduliuojanti jėga … Akys godžiai rijo paveikslą, tarsi kokio seno pažįstamo ieškodamas. Paveikslas man sukėlė kažkokią nepaaiškinama nostalgiją - galbūt Egiptui, kuriame nesu buvęs.  Tą moteris atrakino manyje pačių giliausių emocijų seifą.

KLEOPATRA VII - Egipto karalienė, PTOLOMEJAUS XIII duktė. Jos motinos vardas iki šiol nežinomas. Save laikė nevykėle. Atrodė, kad gyvenime taip nieko ir nepasieks. Romėnas JULIJUS CEZARIS aplankė Egiptą kai jam buvo penkiasdešimt ketveri, Kleopatrai dvidešimt vieneri metai. Tačiau šis liesutis, gyslotas, mažas žmogutis vis dar patiko moterims. Cezaris manė esąs dievybė. Jis buvo plikas, žili jo bakenbardai styrojo kaip žiurkės ūsai.  Cezariui išvydus Kleopatrą jam susisuko galva. Tikriausia, būtų ją ir vedęs, bet namie jau turėjo žmoną. Štai  taip visada, kaip ir šiais laikais kas nors būtinai trukdo žmonėms apiforminti santuoką …

Po trejų metų Kleopatra sutiko barzdotą storulį MARKĄ ANTONIJŲ. Netikiu  “sukurta pasaką ” , kad Kleopatra būtų ištirpinusi acte perlą ir išgėrusi tą tirpalą, tuo norėdama nustebinti Antonijų ir parodyti, kokia ji turtinga ir išlaidi. Mano abejonių priežastis paprasta. Perlas - prašmatnus kalcio karbonato gabalas. Acte netirpsta. Antonijus niekada nebuvo proto bokštas. Bet Kleopatrai atrodė, kad jis žavingas. Niekada negalėjai atspėti, kokį pokštą jis iškrės. Bet jie abu buvo sukurti vienas kitam …

Antonijus vedė Kleopatrą, bet tai mesdavo ją, tai vėl sugrįždavo …  “Viskas meilei” - toks buvo Antonijaus devizas. Nuomonės apie Kleopatros grožį, plaukų spalvą ir nosies ilgį skirtingos. Aš neprisiekčiau, kad ji buvo ryški brunetė ir kad jos nosis buvo tobula. Bet tikrai žinau, kad naudodamasi elementariomis kosmetikos priemonėmis, ji savo išvaizda nieko negąsdino. Kleopatra nebuvo išskirtinių bruožų moteris, ji tapo neblėstančiu grožio simboliu. Paslaptys slypi ne tik maudynėse asilo piene, bet ir kruopščiai atliktame efektingame masaže.

Rodyk draugams

BABA REGINA IR ANŪKAS RIMUTIS

Fantastiškai graži mūsų krašto gamta - melsvom ežerų akim, upių vingiais išvagota, kalvom kalneliais išvingiuota, piliakalniais padavimais apipinta. Ypač ji graži vasarą, kai pražysta visos laukų gėlės. Neatsigerėsi nuo jų kvapo …

Daugeliu laukų gėlių ir žolelių galima ne tik pasigrožėti, bet ir gydytis nuo įvairių ligų.  Šiuo metu gamta motinėlė pilna gėrybių, suskubkime pasirinkti. Darbščios bitutės darbininkės dūzge aplink kiekvieną žiedelį.

Teko sutikti 87-metų senolę prisistačiusi baba Regina, su anūku Rimučiu kuri vaikšto po pievas ir renka vaistažoles. Regina atvožė vaistų skrynią, joje tūkstančiai receptų nuo visų ligų … Ji sugrubusiomis nuo senatvės rankomis per vasarą viena surenkanti daugiau kaip toną vaistažolių. Myli gamtą, pažista ją ir semia  po lašą jos gydomuosius turtus.

Regina pasakoja, kiek dainų dainuojama apie šnarančius laukų čiobrelius! …  O ar žinote, kad iš jų gaminamas  “vaikų vynas”  pertusinas - vaistai nuo kosulio vaikams . Kad vandenyje augančių ajerų šaknys ir šaltekšnis, jomis gydomasis turint per didelĮ skrandžio rūgštingumą.

O žaliasis apynėlis ? Jį ne tik į alutį deda. Jis įeina į kai kurių gydomųjų arbatų sudėtį. Ir kvepiančios mėtos, ir romantiškų vandens lelijų šaknys - taip pat vaistai. Dešimtis galima būtų išvardinti gėlių ir žolelių, kurios ne tik puošia mūsų žemę, bet ir padeda žmogui. Pasidomėkite tomis vaistažolėmis nepraeikite pro jas abejingai.

Rodyk draugams

ŽMOGUS - SAULĖS IR ŽEMĖS KŪRINYS …

Pasekim savo minčių eigą. Aš ir pasaulis, žmonija ir aš … Kažkas mirė - bet aš dar ne, kažkas sensta, bet manęs tai neliečia, kažkur reikalingos mano stiprios rankos, bet man nesinori ten … Nes svarbiausia - tai aš, mano gerovė, mano laimė … Ir šitaip viskas ratu, ratu aplink save … Taip kaip ir Žemė, iš kurios esame kilę …

Tai natūralu ir suprantama. Kas daugiau manim pasirūpins, jeigu ne aš pats ? Rūpindamasis savimi, aš ir kitiems pasitarnauju.  Jei būsiu sveikas, visiems bus malonu, niekam nebūsiu našta. Įsivaizduoju, kad jūs blogo skaitytojai jau imate įžiūrėti egoizmą …

Žemę, mūsų planeta. Ji ne tik sukasi aplink savo ašį, bet ir skrieja milžinišku greičiu pirmyn, aplink šviesos, šilumos ir visokios gyvybės šaltinį saulę ir dar kartu su saule tolyn - bekraštėmis erdvėmis.  Kad taip Žmogus, saulės ir žemės kūrinys, visuomet galėtų nenuilstamai veržtis pirmyn, nenustodamas ir niekados nenuvargdamas !

Gal imkime ir išbraukime iš savo sąmonės ne visas, bet tik pusę minčių apie save. Tas, kurios tave labiausiai suraišiojo, apnarpliojo ir lyg žuvį tinkle ištraukė iš gaivios gelmės į lėkštą ir saulėtą krantą. Pamatysim, kaip pasidarys lengva, erdvu, kiek atsiras laiko ir galimybių būti tikru, pilnaverčiu ŽMOGUM !

Pabandykime - tai visai nesunku.

Rodyk draugams

RAUDONOS ROŽĖS

Tarp vasaros rūkų, besisupdami erdvėj, lyg vaikai vasarą supuoklėse, pynėsi į audringą vainiką debesys.

Krūtinėj audringai plakė širdis, tarytum įsiutusios jūros bangos į krantus, norėdamos pramušti sau kelią į nerimstančius tolius …

Debesų plotai tarsi pilki avinėlių būrei kas kart vis niūro ir būrėsi krūvon.

Sugriaudė perkūnas ir skaisti ugninė juosta praskrodė padangę, lyg sparnuotas paslaptingas ugnies paukštis.

Rytą, kai niūrus debesys nebegobė žemės, kai sužibo skaisti saulė išėjau kaip klajūnas į tylinčią kvepiančia po audros žemę …

Širdis džiaugėsi, - užliedama naują džiaugsmo bangą. Ėjau - namo, saulėtoj pakėlėj rožės žydėjo ! …

Aš nustebau pražydusiomis raudonomis rožėmis ir iš džiaugsmo širdis dainavo - vasaros dainą, kurios klausėsi rožių žiedai ir degė meile …

Vietoj lietaus ir vėjo palaužtų rožių žiedų žydėjo naujos. Jos buvo raudonos, kaip ankstyvo ryto saulė …

Rodyk draugams

SLAPTOS MINTYS …

Ar kada susimąstėt, kiek gyvenime padarote klaidų ? Kodėl nuosavos klaidos neatrodo tokios smerktinos, kaip svetimos ? Kodėl sau atleidžiame tai, ko nelinkę atleisti kitiems ? Stengiamės negalvoti apie savo trūkumus, o jei jau tenka tai daryti, lengvai juos pateisiname. Tikriausia, taip ir turi būti : juk trūkumai - mūsų charakterio dalis.   Didieji žmonės taip pat buvo silpni ir smulkmeniški, nesąžiningi ir garbėtroškos. Mūsų numylėtiniai garsūs žinomi … taip pat turi daugybe nuodėmių. Nematau didelio skirtumo tarp paprastų ir garsių. Visi - didingo ir smulkaus, dorybių ir ydų, taurumo ir menkystės mišinys …

Turbūt retas iš mūsų sutiktų, kad jo mintys būtų užrašytos. Mes sudegtume iš giedos ! Negi galėjom būti tokie niekšiški, pikti, smulkmeniški, veidmainiai, garbėtroškos ! Mūsų mintis - tai mūsų pačiu dalis. Pamirštame, kokios šlykščios mintys kartais šauna į galvą.  Piktinamės, kai tokias mintis pareiškia kiti.

Tokios slaptos mintys būdingos visiems, mes turime būti pakantesni ir sau, ir kitiems. Ne kartą žiūrėdamas TV, kaip šventeiviškai skaito moralus teisėjas ar prokuroras, kyla klausymas, negi jis pamiršo savo žmogiškąją prigimtį. Ir man kyla noras ant jo didenybės stalo šalia gėlių puokštės padėti tualėtinio popieriaus skiautę. Gal tas popierėlis primintų, kad jis toks pats žmogus, kaip ir visi kiti.

Rodyk draugams