2010, Kovas

VERBŲ SEKMADIENIS - ŠIRDŽIŲ ATVĖRIMO ŠVENTĖ

Su bundančiu pavasariu, žaliomis šakelėmis šį sekmadienį atgims visa Lietuva. Kaimai, nuostabūs maži miesteliai ir didieji miestai mirgės daugiaspalvėmis verbomis. Verbų sekmadienį, galima vadinti  “žalios šakelės ” šventę. Širdžių atvėrimo Kristaus šventę. Velykų laukimas prasideda nuo Verbų sekmadienio. Savaitė iki Prisikėlimo džiaugsmo.

Pamenu, vaikystėje pas močiutę verba, - kadugio ir gluosnio šakelės surištos virvele ir su popierinėmis gėlėmis buvo užkišta už seno nuo laiko pablukusio dulkėmis prisigėrusio, tamsiais aliejiniais dažais nutapyto Švento Antano paveikslo. Pavasariu kvepianti šakele man vaikui atrodė kažkokia stebuklingą burtų šakele, kuri turi magiškų galių, lyg iš pasakos, tik truko gerosios fėjos … Lipdavau ant kėdės ir norėjau paliesti, kad būtų namiškiai sveiki, ir viso pasaulio žmonės laimingi …

Tegul šiemetinės verbos atneša į visų Lietuvos žmonių gimtus namus sveikatą, ramybės sieloje, išminties.

Ramios Didžiosios savaitės ir Dieviškos palaimos !

Rodyk draugams

PASIGAILĖKITE … …

Skubu ryte pro Kauno arkikatedrą ir girdžiu : Sveika  Marija, malones pilna ! … Šaukiasi į Dievo gimdytoją ir praeivius elgeta. Susimilkite neregio, tamsybėje skęstančio …

Elgeta plaukų sruogomis apdengtas akis nudelbęs į žemę. Rankoje styro sumaigyta kepurė į kurią krinta praeivių centai, litai. Ir aš jau pasiruošiau penkis litus. Prie neregio prieina pusamžis vyriškis kurio dešinės rankos vietoje tįso palto rankovė. Jo tamsiai rudi plaukai kur - ne - kur papuošti sidabro gijomis. Įdedu neregiui į jo taupyklę - kepurę tos penkis litus.

- Gėdytumės, žmogau ! Užuot stovėjęs su kepure lyg koks vaiduoklis … Eitum į senelių, invalidų namus. Viskuo tave ten pasirūpins …

- Į senelių namus … ? - Sušunka piktai elgeta … O tu beranki, rudžiau, pats ten eik ! …   Viskuo tave ten pasirūpins …

Rodyk draugams

KOVAS MĖNUO FLEITA … …

KOVAS - tai pirmojo vyturio sidabrinis varpelis, ir laikinų upuokšnių  m u z i k a ,  plačiųjų upių murmantys vandenys, potvynio veidrodyje atsispindintis grįžtančių paikščių takas …

KOVAS - mėnuo fleita. Ją pučia pavasariu kvepentys vėjai, laiko saulės spindulių pirštai …

KOVAS - ankstyvą rytą skaidriuose ledo krištaluose įšalusi žibutė ir begalinis oro gaivumas …

KOVAS - mosteli sparnu, ir ištirpsta sniegas …

KOVAS - bundančios gamtos jūra, iš speigo viešpatijos išsivadavusios gyvybės muša. Mėnuo su paukščio vardu ir fleita spindulių pirštuose …

KOVAS - auksiniai saulės spinduliai savo šiltomis rankomis glosto sniego patalą. Sniegas slysta spinduliams iš rankų …

KOVAS  … …. …. …. …. …. …. ….  …. …. … … … …. …. …. …. …. …. …

Rodyk draugams

YRA TOKS KALNAS …

Atsitiktinai užtikau švarko kišenėje sudžiuvusių ir dar kvepiančia vasara saują čiobrelių. Ar daug pas žmogų akimirkų kai galim pasakyti : “Kaip gera ?”  Metams bėgant regis, kad jų atsiranda vis daugiau. Žiemos vakarais, trumpai galim sustabdyti laiką …  Tad bandysiu laiką sustabdyti vasaros prisiminimais. Pirmiausia, užsipilsiu arbatos puodelį iš Šatrijos viršūnėje surinktų čiobrelių.

Kas yra apsilankęs Žemaitijos pačioje širdyje ir įkopęs į Šatrijos kalną. Ilgai prisiminimus nešios savo širdyje. Šatrijos kalnas - pasakiška raganų buveinė. Dunkso jis apsuptas miškais, rūkų, apipintas liaudies padavimais ir mūsų dainiaus Maironio apdainuotas. Įkopkime valandėlei visi. Kviečiu visus skaitytojus į pasakiškąjį Šatrijos kalną ir pasiklausykime šiandieninės raganų šnekos … Nesišypsok skaitytojau, - pasitaiko raganų ir dabartiniais laikais. Tik jos kitokios, nepanašios į tas, kurios buvo prieš šimtą ir daugiau metų. Keičiasi gyvenimas, keičiasi ir raganos.

Taigi - kopiame ! Tiktai tyliai, kad raganos nepajustų. Dar išsigąs - pabėgs. Jos dabar baikščios, ne tokios, kaip kadaise. Užlipom ant kalno kiek pridusę … O ant pačios viršūnės vasaros karštis, čiobrelių kilimas savo kvapu nustelbti bando, vėjas toks gaivus, šiltas glamonėja. Kaip smagu sėdėti, žiūrėti į laukus ir miškus. Kai debesys kažkur už miško medžių prasmenga … lapų šnabdesio klausyti. Pajunti kaip nurimsta širdys ir pasidaro taip ramu. Vėjas nušlama medžių lapais, nubėga kažkur, ir vėl grįžta. Taip per visa diena kalno viršūne bėginėja. Senolė Šatrija, tokia rami.Lietuva tai pasakų šalis ! Lietuvis mylintis savo gimtinę nepabėgs nuo savo žemės, o ir bėgti niekur nesinori … Oj kaip maloniai žemuogėm kvepia. Nors vasara, bet dar randam prisirpusias uogas. Tikriausia tai Šatrijos dovana mums. Kai kam gali pasirodyti menkos tos mūsų Žemės dovanos - uogytė, riešutukas, rasos lašas … Tačiau ir tokių mažu, ir tokių svarbių dalykų žmogui reikia.

Yra Žemaitijoj toks kalnas Šatrija. Jis žmogaus sielą užlieja, ramybe apgaubia, vėjas jo viršūne vaikšto, bites duzge, drugiai skraido, paukščių choras, geriausias visoje žemėje. Yra toks kalnas Žemaitijoje. Netikit … patys pasižiūrėkit.

Rodyk draugams

RŪSYJE UŽMIGO ŠIKŠNOSPARNIAI …

Iš kamino į sunkų švininį dangų vinguriuoja dūmai. Pradėjo snigti, o pavasaris niekaip  nedrįsta pasirodyti. Sėdžiu vėlų žiemos vakarą šviesiame prie miško namelyje. Garuoja cepelinai, melisos arbata, ir tie kvapnūs kvapai savotiškai pagyvina ant sienos kabanti paveikslą, kuriame labai išraiškingai atkurtas senosios Romos gyvenimas. Nežinau, kodėl šeimininkai pasikabino tą paveikslą … Paveikslas pasakoja apie tą tolimą ir sunkiai suprantamą šalį. Pagalvojau, kodėl senoji Roma, o ne Kaunas … ?  Kaunas -  šeimininkų vaikystės ir jaunystės miestas …

Vakarojom - šiltame, jaukiame namelyje, ir visai nejaučiau, kad visai, čia pat gyvuoja laukinių bičių šeima. Ir praėjusią žiemą sako namo šeimininkai, palėpėje kuo puikiausiai peržiemojo bitės. Gražu žiūrėti, kai pavasarį jos dūzge ir ieško pirmųjų pavasario žiedų.

Šeimininkė spinduliuojanti pavydėtiną energiją su šypsena leisdama pasigėrėti savo baltų dantų, turinti puikų humoro jausmą, draugiškai pakviečia aplankyti rūsį, kuriame užmigo šikšnosparniai, tokie meilūs ir juokingi padarai …   Ar ateis šį pavasarį į sodybą stirnaitė ? Pernai buvo labai prijunkusi, nei žmogaus, nei šuns nebijojo.

… Nakties tyla pamiškėje … Pro debesys išlenda toks riškus sidabrinis mėnulis … Tik senoviškas laikrodis ramiai tiksi tik-tak, tik-tak … Skaičiuojantis mūsų gyvenimo laiką … Ir atrodo, kad nematomi keliai šį mažą namelį jungia su visu pasauliu …

Rodyk draugams

IŠ SENO PAGELTUSIO DIENORAŠČIO # 3

Liūdna , kai žmogus  per visą savo amžių klaidžioja betiksliais gyvenimo keliais ir nepajėgia susivokti pats savyje …  Bet liūdniausia , kai jis už Judos …  skatiką parduoda savo sąžinę, … nes tuo jis parsiduoda pats save,  nustodamas visos žmogiškosios vertės ir užslopindamas savyje paskutiniąją tiesos šviesos kibirkštėlę …

Rodyk draugams

IŠ SENO PAGELTUSIO DIENORAŠČIO #2

Nežinau ar laiminga mano vaikystė … Mano vaikystė plačiomis kelnemis, ilgais plaukais ir velkasi iš paskos kaip nepakilęs aitvaras.

Oi, … tas šimtadienis ! … Tai linksmybės … Nežinau, kas sugalvojo tokį žaidimą. Berniukai nusimauna savo kostiumines kelnes, pakabina klasėje ant kėdžių ir išeina į kitą klasę. Aš atsisakiau tam žaidime dalyvauti … Mergaitės berniukų kelnes sukeičia vietomis, kitiems suriša kalaškas. Pasigirdus komandai, berniukai įbėga čiumpa savo kelnes, ir kas pirmas užsimauna, tas čempionas, tam prizas. Tikriausia bus įdomu, kodėl gi aš atsisakiau dalyvauti tose varžybose !  Spėliojant  smegenis išsinarins. Ir vis tiek neįspėsit …

Tiesiog negalėjau nusimauti kelnių visų akivaizdoje … Galima įsivaizduoti, kaip aš būčiau atrodęs, nusimovęs kelnes ir dar su kaklaraiščių ? Situacija aiški …

Rodyk draugams

AŠ LAIMINGAS, NES GYVENU …

Atidariau balkono duris ir išvydau apsnigtą parką. Ruošiausi tapyti paveikslą. Ir pajaučiau savyje visa, ką norėjau išlieti, … tačiau lapas dar buvo baltas. Kartu su šalto oro gūsiu skverbėsi  p r i s i m i n i m ų  virpesys.

Pamenu, kai mokiausi mokykloje auklėtoja  paklausė:  “Kas iš jūsų esate laimingas ? ” Visi šypsojosi su nuostaba veiduose …  Atsistojau aš :  “Aš laimingas ! Laimingas visada - kai nuoširdžiai juokiuosi, džiaugiuosi, liūdžiu, myliu ir nekenčiu. Laimingas, kad galiu juoktis , džiaugtis, liūdėti, mylėt ir nekęsti.”  Visi buvo nustebę, sužiuro į mane kaip į trenktą … Dabar pagalvoju, gal iš tiesų tada toks ir buvau ?

Pamenu, gavau blogą pažymį ir dar pastabą į dienoraštį. Pasakiau, kad nemėgstu M.Gorkio, o mokytoja supyko :” Ką tu ? Toks rašytojas ! Visi jį Lietuvoje mėgsta ! O tu ! … Bet kodėl turiu mėgti aš ? Jei man nepatinka - argi aš kaltas ? … Širdies nepriversi ! … ”

Parėjau namo. Savo dienoraštyje, minčių nuotrupose įrašiau didžiosiomis raidėmis ” AŠ LAIMINGAS, NES GYVENU … ”

O ką įrašyčiau šiandien ? … Įjungiu televizorių. Abejingas veidas skaito žinias. Vėl apie seimą, apsivogusius seimūnus, politines šutves … Viskas atrodo kvaila, bet aš:  ” LAIMINGAS, NES GYVENU … ”

Pradėjo kristi baltas sniegas medžiai dar labiau pabalo ir atrodo tarsi viskas nubalinta kalkėmis. Kaštono medžio šakos, ir kamienai skendi baltume. Erdvė, prisigėrusi sniego kruopelyčių, taip švyti, kad net sunku žiūrėti …  šviesa žemėje … Ji turi nedingti niekados …  “AŠ LAIMINGAS, NES GYVENU … “

Rodyk draugams