2010, Vasaris

GYVENIMAS LYG SU PELENAIS MAIŠYTAS …

Po savaitgalio užsukau į darbovietės buhalteriją. O ten kaip pirtyje, karšta - - . Moterų veidai įkaitę iki raudonumo, atrodė štai tuoj užsidegs. Išmušti prakaito lašais, širdys stipriai plakė nuo diskusijų - - . Iš pradžių pamaniau, kad aptarinėja naujausią  “svajonių  romaną “. Bet  - - .

Buhalterė Virginija visų kolegų akivaizdoje pradėjo dūsauti - - . Et, su - - s gyvenimas, viskas lyg su pelenais maišytas. Kasdienybe tokia pilką, jokios romantikos - - . Vyras - - tikras kelmas - - . Nei su juo kur išeisi, nei jis kuo domisi - - . Kiurkso vakarais prie tos  “dėžės”, tie Šilansko nešvankus anekdotai tiesiog visus ” užknisa”. Nei moralės, nei pagarbos - - . Prisiklauso visokiu nešvankybių, paskui atsigula į lovą ir žvengia - - . Į manę, visai dėmesio nekreipia - - . Dėl jo, kad ir išvirkščiom kelnaitėm vaikščiok - - . Kartais toks liūdesys apima, kad norisi - - . O aš dar ne “senjora “, noriu džiaugtis gyvenimu - - . Nusibodo man tas vyro abejingumas viskam - - . Tad bandžiau paguosti ją, kaip mokėjau - - .

Raminta, perkreipusi lūpas, tarė : kad jos - -  lygiai toks pat - - . Pareiškusi, kad jai atrodo, jog šiuolaikiniai vyrai iš viso išsigimsta - - . Pagalvojau, šiandien papuoliau į moterų forumą - - . Prie forumo prisidėjo iš archyvo atėjusi senjora Liucija. Nebeiškentusi, turbūt paskutinis kartėlio lašas, matyt perpildė jos kantrybės taurę.

- Jūs ne vyrai, o stobriai, - sušunka ir žiūri į šalia dvidešimtmetį Darių. Dariaus skruostai nukaista - - . Patys kiurksote, nieko neveikiate tik žmonas savo komanduojate - - . Štai Dovilė jau skiriasi su savo Domu. Todėl, kad gyventi neimanoma su - - !

- O kas tau sakė ? Susidomėjo buhalterė Virginija . - Ji pati ! O tokia graži, patvari buvo šeima ! Tai gal jis kitą susirado  - - ? Iš tokių visko galima laukti - - . Neiškentęs porinau :  ” Gyvenimas tik vienas, tad negalima jo galutinai pražudyti - - . “

Tuo tarpu, lyg gaivaus oras gūsis pasirodo Dovilė atnešdama pavasarinio kvepalų aromato - - . Nuotaika gera, raudona rožė rankoje ir matyt, kad patenkinta gyvenimu , iš jos sklido nenugalima energija - - .

- Dovilė, tu skiriesi su tuo erodu Domu - - ?  Kokios skyrybos - - ? !  Mes čia - - !  Baikit taukšti niekus ! Negali būti ir kalbos - - . Mes birželį važiuojam į Egiptą - - .

Liucijai įstrigo sausainis gerklėje ir ji kosėdama pro ašaras -  pasišalino . Virginija, suprakaitavusi griebė savo kosmetikos rinkinį ir lyg varlę prarijusi, smuko pro duris. Raminta, įsmeigusi akys į skaisčiai raudoną rožę, šyptelėjusi puse lūpų, prisiminusi, kad turi labai skubių darbų, sunkiai alsuodama nubėgo pas direktorių.

Tad taip ir baigėsi moterų forumas.

Rodyk draugams

LYG SVEIKAS …

Tiesą pasakius, mes esame beveik nepažįstami. Tačiau matau tave kiekvieną rytą saulei šviečiant, lietuj lyjant ar baltom snaigėm šokant. Kaip anksti beeičiau, o tu visada stovi ten pat. Koks tu elegantiškas, aukštas, lieknas, be abejonės esi stiprus ir, žinoma  gražus. Išdidus, jaučiantis savo reikšmingumą. Man patinka, kad tu toks abejingas vėjams, darganoms, sniego pūgoms. Nereikia tau, nei kepurės, nei pirštinių, o kad užsigrūdinęs matau iš pirmo žvilgsnio.

Suprantu, kad tu niekada prie manęs neprieisi. Ne, tu ne miesto meras. Tu - doras ir simpatiškas gatvės apšvetimo stulpas. Tad dar stovėk šimtmeti, nerūdyk. Kaip gražiai tarsi jonvabaliai šviečia keturi žiburėliai ant tavo lemens. Kai rytais aš bėgsiu į darbą, aš tau nusišypsosiu ir pamojuosiu … Lyg sveikas ! …

Rodyk draugams

TAUTIŠKOS MEDITACIJOS …

Ar pagalvojote, kas yra Lietuvis, lietuviškumas ? Pirmiausia : Lietuvis yra forma, rūbas, pasas, valstybė, laiko reiškinys. Lietuviškumas - esmė, turinys. Lietuviškumas, kaip ir žmogiškumas - amžinatvės dvelkimas … Lietuviškos valstybės sienos, spalvos : šiandien vienaip, rytoj kitaip; rytoj sunku bus gal suprasti, kas vakar yra buvę. Lietuviškumas, kaip druskoje sūrumas, kaip rūgštyje rūgštumas, kaip cukruje saldumas. Lietuva, lygiai kaip ir lietuvis, tiek yra gyvi, kiek jiems lietuviškumas gyvybės teikia.

Tad lietuviškumas - dvasia. Jei dvasia pražudysi, viskas perniek.  Visų pirmą saugoti reikia turėti ką saugoti … Viskas perniek, visi krištoliniai, porcelianiniai indai, jei nėra ką į juos įpilti. Veltui mūsiškiams  “lietuvaičiams” Amerikoje, Airijoje, Anglijoje ir kur kitur mes šauktumėm : neištautėkit, išsaugokit lietuviškumą, jei lietuviškumas bus vien tuščias indas… Lietuviškumas turi būti saulė, gausi spinduliais. Lietuviškumas turi būti taip susijęs su žmogiškumu, kad žmogiškumas taptų neįmanomas be lietuviškumo.Tada tikrai jo saugoti nereikės. Tada lietuvis visados, visur paliks lietuvių, jei jis iš viso žmogum linkęs bus palikti …

Rodyk draugams

LAIŠKAS IŠ BALKANŲ

Draugas iš Serbijos į el.paštą atsiuntė laišką, kuris mane labai sudomino. Su jo sutikimu kai kurias laiško eilutės publikuoju į savo blogą. Galima pasakyti - tai jaunuolio atsitiktinumo dėka tapusio vienuoliu nelengvo gyvenimo išpažintis, gyvenimo istorija …

RADOVANAS rašo : “Kai prasidėjo tas su … s Balkanuose karas, mane paėmė į šlovingą Serbijos armiją. Dėl drąsos, parodytos per karines operacijas, draugai mane praminė REMBO - filmo herojaus vardu. Tarp draugų norėjau būti geriausias iš geriausių. Tačiau, po kiek laiko matydamas kas darosi Balkanuose kur klestėjo korupcija, veidmainystė, apgaulinga grobuoniška komunistinė Serbijos karine sistema. Paniekinanti nesiskaitanti su žmogaus gyvybe … ir tu žmogau, nieko negali pakeisti. Tad nusivyliau sistema, gyvenimu todėl ėmiau girtuokliauti, rūkyti žolę, paleistuvauti, vartoti narkotikus, lošti iš pinigų ir netgi iš gyvybes …  Smukau vis žemiau ir nemačiau kelio atgal …

Tuo kritiniu gyvenimo momentu kaip visada prisirūkiau, prisigėriau. Eidamas iš nepadoriu namų per geležinkelio bėgius, pargriuvau ir netekau sąmones. Gulėjau sudribęs lyg migdomųjų dozę gavęs. Apdriskęs, kraujuotas tarp bėgių.

Atsitiktinai į mišias dviračiu važiavo du vienuoliai. Pastebėjo žmogų suplėšytais rūbais visą kraujuota gulinti ant bėgių. Vienuoliai pamanė, kad aš jau miręs ir nutarė parvežti kūną į vienuolyną, ir kaip žmogų palaidoti. Persimetė ant dviračio rėmo kūną  atgabeno į vienuolyną. Pradėjo prausti ir pamatė, kad dar kvėpuoju … Po keleto dienų, atgavęs sąmonę, sunkiai suprasdamas, kur esąs. Pamaniau, kad esu miręs ir esu danguje pas būtybes panašias kaip žemėje … Vienuolius vadinau mažas, trumpas, didelis, juodas …

Tuo kritiniu savo gyvenimo momentu pradėjau skaityti Bibliją. Po pusmečio apsipratau prie vienuolyno gyvenimo ir padedant vienuoliams pradėjau studijuoti Biblijos tiesas. Vienuoliai padėjo man rasti laimės ir tikrosios sėkmės kelią. Suteikė naujų jėgų. Atsikračiau visų blogų ydų, išsiugdžiau naują asmenybę, pasikrikštijau ir tapau vienuoliu.

Dabar tapau visai kitoks, ir tie, kas mane pažinojo ankščiau, jau vadina ne Rembo, o mūsų RADOVANAS, kaip kad vaikystėje tėvų namuose vadindavo.

RADOVAN - reiškia LAIMINGAS. Dabar galiu pasakyti. AŠ ESU LAIMINGAS ! ! !”

Rodyk draugams

BLAIVYBĖS JUBILIEJUS

Užeinu prie Žaliakalnio turgaus į parduotuvę, nusipirkti  “Olandų” sūrio. Pardavėja nauja, nematyta, su didele įspūdinga krūtine. Prie prekystalio prieš mane, stovi du pusamžiai vyrai. Matyt iš kalbos, kad seni bičiuliai.
- Hm ! Atėjai pasiutusios karvutės pienelio ? ! Ir nukreipė žvilgsnį į įvairiaspalvėmis etikėtėmis išsirikiavusių butelių būrį …
- Nespręsk apie kitus pagal save ! Su šypsena nudžiunga antrasis.
- Štai kur valia, galinti sumalti į dulkes bet kurią pagunda !
Dvi savaitės ! Entuziastingai šūktelėjo pirmasis.
- Tai, galima sakyti, jubiliejus !
- Žinai, būtinai reikia atžymėti ! Pasiūlė antrasis. Atšvęsti blaivybės jubiliejų, bičiuliai nusipirko “pasiutusios karvutės pienelio”  butelaitį ir skubiai išmovė pro duris …

Rodyk draugams

TAI BUVO GYVENIMĖLIS !!! …

Mane gyvenime žavi seni žmonės. Mėgstu klausytis juokingų, linksmų iš senų laikų atsiminimų. Senoliams tiesiog suteikiu progą išsišnekėti, romantizuoti savo prisiminimus.

Vasarą su draugais keliavau po Žemaitiją. Užvažiavom į vieną kiemą - vandens atsigerti. Mus sutiko žvali ir linksma su austa, marga skarele devyniasdešimt metų senutė. Išsikalbėjom ir iš karto pokalbis pakrypo į senus laikus. Juk žinot, kaip senoliai mėgsta prisiminti senovę. Jiems prisiminimai išlieka ilgus metus širdy …

Mano tėvas mirdamas pusžiponį paliko ir įsakė žiūrėk, Petronel nepražudyk, po kelių metų vėl galėsi išversti. Tėvukas Telšiuose pas žydą medžiagą tam pusžiponiui pirko ir trys kartus jau buvo verstas. Ana …, ir dabar kojas šluostom koriduriuj. Tai buvo medžiagos ! … O dabar, mano proanūkė, gera mergaitė, tik nusiperka suknelę du kartus užsideda ir į dėžę meta, ir jau kitos prašo - iš mados išėjo …

Anksčiau, atsimenu, iš mamos anderoką gaudavai, dar dešimt metų išnešiodavai, ir vis madoj būdavo … Lopą ant lopo dėdavo ir vis tiek nešiodavo, seniau saugodavo ne taip, kaip dabar … Pagedo laikai, pagedo žmonės …

Va, nupirko man  “tilivizorių”. Velnio išmislas ! Prasėdi visą vakarą, į tuos dykaduonius bežiūrinėdama, ir nė pasimelsti kitą sykį nespėji … Mes be tu  “tilivizorių” augom ir duonos, mėsos turėjom, ir jokiu krizių nebijojom … Proanūkiai sako : “Tylėk, baba, ir džiaukis - technikos amžius atėjo ! “  Tas džiaugsmo amžius - nervus baigia suėsti …

Elektrinis pečius arbatą verda. Būdavo, užverdi puodą pečiuje ir gerk arbatą. Tik tarakonas kartais įkrisdavo. O dabar tik nebūtus galus išsimislija. Visai pagal karalienės Mikaldos pranašystę. Sako :  “2012 metai bus pasaulio pabaiga.  Oi, …  tada bus - amen ! ” …

Šaltas šulinio vanduo pridavė žvalumo. Išvažiavom su šypsena, atsigavę ir vis senolę Petronėlę atsimindami.

Rodyk draugams

MEŠKOS PASLAUGA …

Šiandien tik atėjęs namo dar nespėjau ir kojų sušilti kai suskamba durų skambutis. Pasirodo, tai kaimyne griebėsi už širdies ir prašo vaistų. Pasiūliau nusiraminti, išgerti puodelį imbierinės arbatos. Jau šiek tiek nurimusi patylėjusi, ji jau su įkvėpimu pradėjo pasakoti apie savo keisčiausia, juokingiausia dienos nuotykį su netikėta pabaiga.

Ryte iš laiptinės sklido degėsių kvapas. Pagalvojau, kažkuriame bute kažkas dega. Tad pasibeldžiau pas vienus, pas kitus kaimynų duris. Kaimynai kaip visada, tik kraipė galvas … Pas nieką nedegė. Nulipu aukštu žemiau. Prieš valandą kaimynė išėjo į darbą, bute nieko nėra. Gal būt, paliktas lygintuvas. Pagalvojau !   Gal būt, neišjungtos dujos. Ką daryti ? ! Laužti duris. Skambinti gaisrininkams. Mintys sukosi, bėgo viena paskui kitą. Jeigu iškviesiu gaisrininkus, kaimynė užmokės pabaudą, o juk kiekvienam tai gali atsitikti …

Staiga šovė mintis. Kiek pamenu kaimynė dirba parduotuvėje, bet nežinau jos pavardės tik vardą. Skambinu į parduotuvę su mintim, kad ją suras. Atsiliepė moteris neprisistačiusi pareigų. Sakau, tokia aukšta, liesa, graži, madingai rengiasi su gražia šypsena veide vardu Rasa, perduokite turbūt, paliko lygintuvą, tikrai nežinau… Dėl viso pikto tegul kuo greičiau atvažiuoja.

… … Po kelių minučių Rasa pabalusi bėga laiptais, kažkas ją prilaiko tikriausia draugė, drebančiomis rankomis ji atidaro duris … įbėga į kambarį ir atsisėda ant sofos… Bute niekas nedegė. Degėsių kvapas, nežinia iš kur pasklidęs po laiptinę. O kaimynė, kaip supratau pakėlusi triukšmą, degė iš gėdos …

Visą diena kaimynę kankino kvailas ir juokingas tas jos poelgis …

Rodyk draugams