2010, Sausis

GĖLININKĖ PARYŽIAUS KVARTALE …

Besklaidydamas Paryžiaus dienraščio puslapius mano dėmesys užkliuvo už intriguojančios  antraštės pavadinimo : “Gėlininkė dievaitė MARION ir jos nuostabios gėlės “.  Sąmonėje iškilo vaikystėje daug kartų girdėta pasaka apie mergaitę Paryžiaus gatvėje pardavinėjančia gėlių puokštes …

Skaitydamas O. Balzako kūrinius, pamenu kaip rašytojas aprašė savo knygose Paryžiaus žavinti dirbtinumą. “Žavingą rytą, - rašė  O. Balzakas, jūs vaikštote po Paryžių, ir priešais jus ateina moteris. Žadančia atskleisti elegantiškiausių ir subtiliausių dalykų pasaulį …

Tiesiog iš smalsumo parašiau nurodytų adresų ir tik vieną sakinį :  “Kas jums įkvėpė mintį tapti gėlininkę … ?” Visai nesitikėjau gauti atsakymą. Bet visų nuostabai …

Brangusis mesje, … RIEN - NIEKAS ! Šiame kvartale kažkodėl gėlės nebuvo pardavinėjamos. Keistas  - tas Paryžiaus kvartalas … Tai aš nutariau  pabandyti. Klientai atvažiuoja net iš kitų kvartalų. Užsuka meno žmonės netgi ministrai, žinoma, inkognito. Mano gėles yra pamėgęs Paryžiaus gražuolis EMMANUEL MOIRE. Neatsisakė karšto šokolado puodelio CHRISTOPHE  MAE.

Pas mane viską nulemia skonis. Reikia pasirinkti mėgiamiausias gėles, rasti puokštei grožio patrauklumo vidurį. Mudvi su mama per dieną padarome dešimt puokščių. Gėlės šviežios , kaip BELLE FEMME - graži moteris. Puokštė - tai tyra meilė ! Dirbame, koks bebūtų oras. Ar lynoja, ar šviečia saulė, ar balta pasaka už lango … Kaip matote darbas neleidžia senti …

Lietuvoje už lango sniego pūga …  Įsivaizduoju, kaip Paryžietė gėlininkė dėlioja savo romantiškas puokštes. Gėlininkė - gražus žodis. Tai - įdomus sunkus amatas …

Rodyk draugams

ROJAUS KARALYSTĖS BUVEINĖJE

Pas mane į darbovietę užeina labai mandagus, gerais kvepalais kvepiantis jaunuolis. Visada kai ateina labai mandagiai pasiūlo pasiskaityti religinį žurnalą  “Sargybos bokštas”. Kartais pavartau, užtinku įdomių temų. Vieną kartą artimiau išsikalbėjome. Pasirodo mano naujasis pašnekovas esa Jehovos liudytojas. Patvirtino, kad laikosi Dievo įstatymų.

Religinė grupė besivadinanti Jehovos liudytojais atsiradusi XVIIIa. JAV įkurėjas Charlesas T.Russellas. Visame pasaulyje visom kalbom didžiausiais tiražais platinamas žurnalas  “Sargybos Bokštas”. Jehovos liudytojų tvirtinimu, 1914 m. į žemę nusileidęs Kristus šetonui iš paskos. Turinti prasidėti lemiama Jehovos ir šetono kova - “armagedonas”. Jehovai sunaikinus šetoną ir jo tarnus, žemėje įsikurs toji tūkstantmetė karalystė. Aišku, mums Blogo skaitytojai vietos, joje neatsiras …

Mano naujasis pažįstamas geranoriškai pakvietė mane susitikti Jehovos buveinėje. Iš pradžiu dvejojau, bet smalsumo vedamas ryžausi.

Tad einu nurodytu adresu, abipus gatvės dunkso nebylūs medžiai, po kojomis čiaža baltas purus sniegas, snaigės glosto veidą … Prieinu namą, jis nuošaly nuo žmonių akių apaugęs medžiais. Kai iki namo beliko vos keliasdešimt žingsnių, nuo namo atsiskiria du šešeliai ir pradeda sparčiai artėti į mane. Šuo šuolioja be garso, ir nejučiom prisimenu Baskervilių šunį … Skaitydami šias eilutes, galite nusijuokti, bet tąsyk manęs juokas visai neėmė. Įsivaizduokite, vakaras tylą ir vilkšunį, kurio ketinimas buvo neaiškus. Keturkojis ištikimas sargas artėjo… staiga sugraibiau kišenėje šokoladą, kuri buvau nupirkęs mamai. Vilkšunis pagauna jį ore, žybteli iltys, ir uodega jau visai draugiškai ima plakti į šonus. Pagalvojau, papirkau, ir kelias laisvas.

Užlipu laiptukais ir beldžiuosi į lauko duris. Jauna moteris prisistačiusi Marija pakviečia į vidų. Marija Dievo motina pagalvojau ir nusišypsojau iš savo tokių minčių …  Kaip supratau atvykau iš pirmųjų. Neryškioje šviesoje kambarys pasirodė nedidelis, bet labai tvarkingai ir naujoviškai sutvarkytas. Marija iš karto kalbą pasuka apie jų pažiūras.

Jehovos liudytojai garsina savo konfesiją esant vienintele teisinga ir neklystančia. Klausau ištempęs ausys … Vienu svarbiausių tikėjimo dogmų skelbia, kad artėja vadinamasis ARMAGEDONAS. Lemiama Kristaus, atstovaujančio Jehovai, ir šetono kova, kuri baigiantis pasaulio sunaikinimu ir rojaus sukūrimu ŽEMĖJE. Aišku. Marija su savo gause šeima tikisi patekti į jų išrinktųjų ratą … Klausiausi ir man dvelkė šalčiu lyg iš senų knygų viduramžiškas misticizmas … Tiesa, mane labai pakėrėjo, kad kiekvienas ar jaunas ar senas labai itikinamai pažeria aibę citatų iš Biblijos. Kaip pastebėjau Jehovos liudytojams būdingas beveik be išimties ANTIMATERIALIZMAS. Jehovistai nešvenčia gimtadienių, Kalėdų, valstybinių švenčių, atsisako dalyvauti rinkimuose, politikoj, neima į rankas ginklo, nesutinka jokiais atvėjais perpilti kraujo, nes kraujyje esanti žmogaus gyvybė negali būti perduota kitam - tai, esa, draudžianti Biblija.

Nugalėjęs savo drovumą; užklausiau Marijos. Nejaugi tie jauni vyrai, kvepiantys gražuoliai liktų abejingi ir pasyvūs, jeigu mirtinas pavojus grestų jų motinoms, žmonoms, vaikams ? … Atsakymas su nuoširdžiu naivumu:  “Mes paklūstame tik Dievo įstatymams “.

Grįždamas namo svarsčiau tas išgirstas gyvenimo tiesas, o mintis nedavė ramybės…  Kaip susiklostys šių matytų vaikinų ir merginų likimai ? Dar ne visi žmonės gyvena XXI amžiuje, kad yra žmonių kuriuos skyre milžiniška šimtmečių praraja …

Rodyk draugams

ETATŲ MAŽINIMAS …

Kai šį rytą atėjau į darbą, visi tik ir šnekėjo apie etatų mažinimą mūsų skyriuje. Rytinis susitikimas su kolėgomis prasidėjo naujame dar dažais kvepiančiame viršininko kabinete. Susirinkom apsvarstyti kandidatūrų.

- Petrikio atleisti negalima, - iš karto pareiškė viršininkas. Nepakeičiamas žmogus. Jis vienintelis turi pažįstamų … savivaldybei. Petrikio negalima, nusprendėme visi.

- Tai gal Šimaitį ? … Pasiūlė viršininkas.

- Šimaičio negalima, - stojo piestu Gvazdinskas. - Šimaitis mūsų gyvybes siela. Jo brolis dirba klinikoje vyr. gydytoju. Kas gydis mus nuo kiaulių gripo, jeigu ? ! … Tai tiesa, - sutikome.

- Tai gal Balnį, pasikasė pakaušį viršininkas.

- Balnio negalima, - pasakė Borisaitis, jis veda mūsų visą  “juodą buhalteriją”, ir dar šachmatininkas. O kaip žaidžia vyras ! …

- Negalima, - sutiko viršininkas. Tai gal Juk… …

- Apie Juknaitį nei kalbos negali būti - nutraukė pavaduotojas Rimaitis.

- O jeigu Paulauskį ? Ne irgi negalima. Jis mūsų žvejybos pažiba. Ateis pavasaris, kas prigaudys tiek žuvies, ir kieno bus didžiausios ? Kas išvykas organizuos ? Juk aukojasi žmogus, ir ne kiekvienas gali taip … Reikalingas žmogus.

- Viršininkas susimąstė … Žinau, - atleisim Simonaitį. Jis pas mus kažkoks … ne toks .. Jis kai atsisėda prie savo darbo stalo aštuntą ryto, tai be penktos vakaro jo neatplėši. Vis skaičiuoja, rašo, perrašo, brauko … Net pietums tokį su traktorium reikia tempti …

Buhalterė bandė kažką pasakyti, bet viskas jau buvo nuspręsta …

Rodyk draugams

BALTOJI ŽIEMOS KNYGA

Sausis atkeliavo baltai pasipuošęs. Be galo malonu vaikščioti baltomis Nemuno pakrantemis. Aplinkui taip akinančiai balta, ramu … Sugrįžusi saulė ir baltas sniegas jau sparčiai ilgina ir šviesina šaltą sausio dieną. Pasidaro šviesu gamtoje ir sieloje. Baltumu sužėri paprasti rudenį nudžiūvusių aukštų žolynų stagarai. Juodas šalčio nesurakintas veržlaus senelio Nemuno vanduo dar labiau paryškina sniego baltumą. O nendrės pasipuošusios šerkšnu, išdidžiai stovi pusnyse ir švytuodamos nuo menkiausio vėjelio skaičiuoja naujųjų metų laiką …

Rodyk draugams

AR TAI NĖRA PROSTITUCIJA ? ! …

Pakalbėkime šį kartą apie … išlaikytinius, tuos, kurie absoliučiai nieko neduodami, tautai Lietuvėlei, susigrobia daugiausia. Tie  kurie nei sėdami, nei pjaudami, puikiai išsilaiko save, šeimą, laiko pareigą pasirūpinti ir anūkų ateitimi. Net nesugebėdami parausti tribūnoje, televizijos laidose; jie mūsų visų akivaizdoje bemat persirenginėja pagal naują visuomeninę politinę situaciją. Skubėdami pasikeisti SAVO IDĖJINIUS DRABUŽIUS. Stengiasi pastoviai būti geros formos, visada nori atrodyti šiuolaikiški, vaizduoja, kad atlieka šventą pareigą, kad labiau rūpinasi kitais negu savimi … Atsiprašau Blogo skaitytojų. AR TAI NĖRA PROSTITUCIJA ? ! !

Rodyk draugams

IŠ SENO PAGELTUSIO DIENORAŠČIO #1

Tyla migdo visą pasaulį … … ir liūliuoja jį sapnų lopšinėj … … Įsiskverbusi kambarin mėnulio šviesa, užgęsta dienos mintys, prasideda sapnų lopšinė.

Aš dar nenoriu  pasilikti vienui vienas užmirštas … … Aš norėčiau nutraukti šio pasaulio nedorybių grandines ir norėčiau matyti gražų, laisvą pasaulį … …

Mintis ! Kodėl ji šį vakarą neatplasnojo į mano sielą, kodėl ji nesukūrė mano sielos laužų Prometėjaus ugnimi ? !… …

Šalin gyvenimo nedorybių šmėklos ! Aš dar gyvas, aš dar gyvenu … … Aš dar turiu sielą, sielą laisvą, nesurištą tamsybės šmėklų grandinėm. Nebirkite ašaros ! Jūs man širdį žeidžiate, jūs tik skausmo ir laimės dienų ryšys, jūs atimat man drąsą … …

Aš gyvenų … … Ir dar tūkstančiai gyvena, tūkstančiai žūna, tūkstančiai žengia į naują rytojų. Norėčiau nulėkti į skaidraus rytojaus rūmą, kur nėra nei vargų, nelaimių, skausmų. Tegul … … vien meilė - žydi … …

Rodyk draugams

DŽIAUGSMAS IR LIŪDESYS …

Aš buvau dar labai jaunas, nepatyręs nei džiaugsmo, nei liūdesio … Ir tada atėjo ji ir gražiu angelišku balsu tarė man :

- Aš tave LAIMINGĄ padarysiu.

- Ji tave laimingą padarys, atkartojo aidas. Pradėjau sekti jos pėdomis, per rūku padengta pievą, ji pasižiūrėjo į mano mėlynas lyg dangus akis ir … dingo …

Sustojau, įkvėpiau ryto oro, saulės rasos kvapo, o aplinkui kunkuliavo tirštas rūkas; jo šaltos srovės lietė ir degino mano skruostus.

- Kur jį pasislėpė ? … Laukiau rūko išsisklaidant. O tolumoje gulbės baltos, pilkos … Aš joms pavydžiu, nors gerai žinau, kad iš jų nei viena nebegrįž …

Netrukus aš ją vėl pamatau. Ji sėdėjo pievoje tarp gėlių ir užsižiūrėjo į baltą drugelį. Jis tūpė jai ant kaklo, galvos, ant krūtinės … Jos skruostai raudo kaip žydinti rožė. Ji dėstė nuskintas gėles ir tylėjo. Nuo  rasos jaučiau dvelkiant šaltį. Drugelis pasislėpė didelės ramunės žiede, o ji rūke ištirpo … Tyžta aštrios, aistringos vakaro spalvos.

Kelis kartus beldžiausi į artimojo kiemo vartus, bet man jų niekas neatkėlė … Daugiau nelaukiau nei jos, nei baltojo drugelio. LAIMĖS, ir jos jau nebelaukiau … Ejau lietais žingsniais ir dairiausi. Bet štai  !

- Ar nematei baltojo drugelio ? ! … Tarė ji. Nustebau !

- Aš tavęs nelaukiau ! …

- O be to, jau žinau, kas yra džiaugsmas ir liūdesys, - tariau ir pasukau kiemo vartuose raktą …

Rodyk draugams

BALTAPLAUKĖS MIŠKO FĖJOS AUSKARAI

Jeigu važiuosite apsnigtu pamiškės keliu sustokite ties palinkusiu šermukšniu ir pasigrožėkite juo. Nupustė vėjas jo  lapus - karpytus miniatiūrinius skėčius. Bet užtat kokios uogų kekės ant laibų šakų sverdi ! Kaip iš raudono koralo karolių surinktos. Seniau mūsų senuoliai šermukšnių uogas ne tik svaigiam naminiam vynui raškydavo. Atėjus šaltukui jas sukabindavo pasvirneje. Vietoj saldainių vaikams duodavo …

Pamenu, kai nuvažiavau pas savo draugo močiutę į Labanorą. Buvau labai nustebintas kai  “Labanoro bobutė” tas uogas anūkams dalino. Sako, kad vaikų rausvesni veidukai šviestų, tvirtesni dantys baltuotų. Senuoliai žinojo, šermukšnių uogų galias. Pagal J.Simonaitytę, Šimonių girioje per šventes trobą šermukšnių kekėm išpuošdavo, akis keptai lydekai iš miško uogų įdėdavo, kad šviesiau, giedriau namuose būtų.

Žiema šermukšnynai - tai džiaugsmas paukščiams. Šiandien išvydau tokį nuostabų reginį. Šermukšnio, karoliais padabinto medžio viršūnė skambėjo nuo puošniu  “husarų” su auksiniais galonais, su purpurinėm kepurėm. Svirbeliai tokią puotą iškėlė, kad nesuprasi; ar nuo uogų, ar nuo ugninių paukščių švytėjo, liepsnojo tylus šermukšnis.

Pabaigai, mano vaikystėje girdėta legenda, kuria atsimenu lyg šiolei. Brido per miškus baltaplaukė gražiuoji miškų fėja. Brido ten, kur skubinosi iškeliauti vasaros saulė. O kad miškas jos nesilgėtų, kad burtininkės gerumą jaustų, pakabino šermukšnio uogų auskarus. Nuo to laiko ir kabo tie auskarai skambaliukai ir žydro sniego sulaukdami …

Tad paklausykime jų švelnios, negirdimos muzikos. Tikėkime baltąja miško fėja. Ji neiškeliavo. Ji tik pasislėpė eglių lopšinėje, kad mums gražiausiuose sapnuose radytųsi, kad širdyje saulės kibirkšteles paliktų.

Rodyk draugams

PULKAS NUOSTABIŲ ŠARKŲ …

Šiandien skubu namo, o sausio snaigės grakščiai šoka baltą žiemos šokį … Šalto vėjo genamos pilkų debesų skliautės plaukė tamsiu dangumi, siūbuodami, dejavo medžiai ir paupio krūmai. O baltos snaigės krito ir bučiavo mane … Juk reikia sielą atgaivinti …

Aš niekuomet nebuvau matęs šarkų skraidant pulkais. Tiesa, vaikystėje mačiau kokia penkias susirinkusias vienoje vietoje, bet ir tai  atsitiktinai. Bet šarkų pulko niekuomet neesu matęs …

Aplink visiška tyla, nei šlamesio. Tarytum snaudžia sustingusios krūmų šakos. Ir štai … prie Neries priskrido daugybe šarkų, čia suglausdamos,  čia išskleisdamos trumpučius savo sparnus, ir vis nardė ore …

Kai paukščiai buvo visai žemai, jie sutūpė į vieną vietą, sutūpė krūmų brūzgynuose.  Po kelių minučių atskrido naujas, daug didesnis pulkas. Aš bandžiau šarkas suskaičiuoti, bet čia pasiruodė naujas paukščių būrys, o paskui dar ir dar … Paukščių buvo tiek daug, kad aš čia pat suklydau  beskaičiuodamas . Jų matyt, suskrido apie pora šimtų, o gal ir dar daugiau … Mano didžiam nustebimui krūmuose šarkos buvo nepaprastai tylios. Visiems žinoma, kad šarkos neramus ir rėksnys paukštis, o šį kartą …

Stebėdamas šarkas, grožėdamasis jomis … prisipažinsiu, aš visai pamiršau, kad turiu važiuoti namo … Jokiu būdų negaliu suprasti, kodėl šarkų būrei buvo priskridę į Neries pakrantes krūmus …

Sustiręs nuo šalčio, sugrįžęs namo ir prie puodelio kvapnios kavos- pagalvojau … Ką pamatai įdomaus ir gražaus gamtoje, visą gyvenimą prisiminsi, o jeigu dar surasi laiko, ir parašysi apie tai, ir skaitys žmonės, kurie domisi ir brangina mūsų gamtą …

Rodyk draugams