2009, Spalis

PAGALVOK - NUSISPJAUTI ŽMOGUI NEBELEIS …

Štai ir vėl pirmadienis - savaitės pradžia. Nežinau, kodėl žmonės keikia pirmadienius ? O aš mėgstu pirmadienį. Tad einu skubu ryte į darbą. Praeinu pro laikraščių kioską. Stovi du berniukai ir skubiai į kišenę grūda cigarečių pakelį. Galvoju nematysiu, dėl tokio menkniekio negadinsiu nuotaikos.

Prieinu troleibuso sustojimą. Išlipant iš troleibuso kažkoks vaikėzas stumtelėjo mane tiesiai į vandens klaną. Nubraukiau nuo kelnių purvą ir su šypsena nuskubėjau šlapiu šaligatviu. Prabėga vyras keiksnodamas, susikišęs į kelnių kišenes rankas, o dantyse kaminas rūksta ir pučia dūmus man tiesiai į veidą. Pagalvojau, vargšelis nuo šalčio taip ginasi. Vyrai, visgi lieka vyrais … Ne tokie smulkmeniški, ne tokie įkyriai pastabūs. Nepradeda didžiausiu įstorijų dėl pamesto rakto, nepamatys, kad tavo prairusi kišenė. Pamenu, kokia buvo problema, kai kažkur nukišau ar pamečiau nuo namų raktus. Žmona kalbėjo ir kalbėjo apie tai visą mėnesį.

Taip man atlaidžiai bemąstant priešais mane ejęs vyriškis taip pradėjo kositi ir sodriai atsikrenkštė. Pagalvojau, ką daro ruduo … O jis tuo metu ir spjovė man ant naujos tik prieš savaitę pirktos striukės, ir žingsniavo sau toliau.

- Žmogau ! Ar matei, ką padarei ? Sušukau vos atgavęs žadą. Žmogus žvilgtelėjo į mane tiesiog nesuprasdamas ko aš noriu.

- Apspjovei mane ! Kaip chuliganas koks. Ko prikibai ? Su žodžiais skaitykis ! Įrodyk, kad aš ! …  Dar aš turiu įrodynėti. Kaip galvijas eina ir spjaudosi, kur pakliuvo. Striukę man sudergei !

-O tu žiūrėk, kur eini ! Kabinasi visokie ! Gydykis, jei tau nervai. Mano kaimynas, blem, eidamas iš Akropolio, nuorūką į tokios dažytos fifos pudruotu snukiu, keptos vištos spalvos į Maximos maišą įmetė. Gaisro vos nesukėlė, ir tai nieko baisaus. O čia dabar - nusispjauti žmogui nebeleis … Prajuokinai cha - cha … !

Sugėdintas įsėdau į mikruškę, o ausyse dar skambėjo žodžiai : ” Pagalvok - nusispjauti žmogui nebeleis”. Greit susivokiau, kad lyg ir laikas lipti … Darbe sutinku viršininką, kuris man gerų dvidešimt minučių aiškino gyvenimo prasmę …

Štai koks buvo smagus tas pirmadienio rytas.

Tad GERO visiems ANTRADIENIO ! !  ! … …

Rodyk draugams

SPALIS RENGIA MARGASPALVES IŠLEISTUVES …

Saulė, jau krentančiuose, jau merdėjančiuose lapuose. Paskutiniai spalio skaidrūs spinduliai paryškina medžius vienus raudoniu, lyg koks vėrinys suraibuliuoja, lyg maži gintarėliai sumirga lapai.

Ruduo, ruduo, kaip greit žemės tapytojas darbuojasi iš visos širdies; kam skiauterelę rausvai nudažo, ką iš šono lyžtelėjo oranžiniu teptuku, kam visą kibirą rausvų dažų ant galvos išpylė. Puikuojasi medžiai, lenktyniauja spalvų gamomis. Tik žolės vis labiau gūžiasi pilkėja, nurudavus palengva priguls prie žemės.

Spalis rengia margaspalves išleistuves. Trumpalaikės , bet kokios spalvingos, išleistuvės į … mirtį. O gal tik į gilų atokvėpį ?  …  Per mirtį į prisikelimą iš kurio vėl nubunda gamta ir Žmogus, taip tęsesi amžinas gyvybės ratas.

Rodyk draugams

PANARDINS Į VYNĄ - APSVAIGSI, ĮMES Į UGNĮ - SUSIRGSI

Neseniai teko žiūrėti kino filmą - kai yra nulipdoma iš vaško figūrėle nepageidaujamo asmens. Burtininkė, užkalbėtoja taip tą moterį pavadinkime persmeigs tokią  “figurėlę” adata - tu mirsi, jei panardins į vyną - apsvaigsi, jei įmes į ugnį - susirgsi … Vadinasi žmogus patenka į jos valdžią. Pagalvosime, mistika ! Bet širdies gilumoje dauguma žmonių panašiais dalykais tiki ir netgi domisi.

Teko lankyti paskaitas parapsichologijos tema. Mokslininkai įsitikinę, kad magiški receptai veikia. Dvi subatominės dalelytės, kartą susilietusios, gali įtakoti viena kitą, netgi būdamos keleto šviesmečių atstumu viena nuo kitos. Anglų fizikas D.BROMAS, tirdamas šį fenomeną, nustatė, kad tokia sąveika gali egzistuoti ne tik tarp dalelyčių, bet ir tarp didelių subjektų.

Pamenu, kai vaikystėje vyresni žmonės sakydavo, kad nuo blogo žvilgsnio gali surūgti pienas, ar mažą vaiką nužiūrės pikta akis. Daugybės eksperimentų atliktų Rusijos Mokslų akademijoje, įrodė : ekstrasensas gali distanciniu būdu veikti mikroorganizmų dauginimosi greitį. Taigi minėtasis posakis - visai NE PRIETARAI.

Gal kas esate susidūrę su protu nepaaiškinamais paslaptingais reiškiniais ? ! …

Rodyk draugams

DRĄSIAI PRIIMKITE, KĄ JUMS SIŪLO LIKIMAS

Atsikėliau šiandien anksti, svarsčiau, ko gi man trūksta šiam rytui. Jaučiau kažkokią tuštumą. Pasidariau sumuštinį su kumpiu, išgėriau juodos stiprios kavos, suvalgiau obuolį, įjungiau radijo imtuvą …

Ant palangės radau laikraštį. Perskaičiau laikraštyje  savo horoskopą, anot kurio, šiandien patirsiu “neišgydomos vienatvės” jausmą ; tačiau dėl to neturiu pulti į neviltį, jeigu neužsimerksiu prieš galimybes, kurios atsiveria prieš mane, bet baigęs skaityti atkreipiau dėmesį, jog laikraštis yra praėjusių metų … įdomu, kaip jis atsidūrė ant palangės !

Už lango  lyjo …Pro debesis prasiskverbė mėlyno dangaus ežerai. Šviesos skylė visatoje atrodė visiškai nerealiai.

Šiandien  p i r m a d i e n i s  … … tad drąsiai priimkite, ką jums siūlo likimas … …

Rodyk draugams

DOVANA - INDELIS AŠAROMS LAIKYTI …

Eidamas iš darbo į namus sustoju prie namo esančio kiosko, kuriame nusiperku vaisių vakarui. Prie kiosko jau radau šviesiaplaukę moterį besikalbant su pardavėja. Jų pokalbis buvo labai įdomus ir nepastebėjau, kaip ir pats įsitraukiau į pokalbį.

Moteris pasakojo, kad jos dukra ištekėjo už iraniečio. Neseniai dukra buvo atvažiavusi į Lietuvą supažindinti vyrą su savo gimtine. Žentas atvežė labai neįprastą egzotišką dovaną. Moteris ištraukdama iš Maxsimos maišelio dovaną ir žiūrėdama į mus su šypsena veide paklausė :  “Pasakykite, kas čia … ? !” Tai indelis … ašaroms laikyti. Žentas teigia, kad kiekvienai mūsų laikų moteriai būtinai reikalingas indelis ašaroms laikyti.

Tikriausiai nedaug kas žino, kad indeliai ašaroms turi labai seną istoriją. Dar Romos laikais, Patricijaus žmonos rinkdavo ir laikydavo savo ašaras specialiuose induose. Turkams nukariavus Konstantinopolį, indeliai ašaroms tapo būtinais haremų reikmenims. Persijoje indeliai ašaroms būdavo pripildomi, verkiant gedulo dienomis, minint islamo kankinį IMAMĄ HUSEINĄ. Daug kas tikėdavo, kad ašaros, sumaišytos su rožių vandeniu, turinčios gydomųjų savybių. Visos 300 šacho FATHO ALIO žmonų ir sugulovių turėjo po indelį ašaroms ir juos periodiškai pripildydavo, kad valdovas joms būtų palankus.

Senoviniai originalūs indeliai ašaroms, buvo gaminami iš krištolo, bronzos ir lazurito, ir būdavo labai brangūs, o poreikis šiems “būtiniems ištekėjusių moterų reikmenims” nuolat didėjo. Šiais laikais Irano amatininkai gamina pigius indelius ašaroms iš spalvoto stiklo. Galima pasirinkti ir indelių formą, atsižvelgiama į mūsų laikų reikalavimus. Galima verkti, nepaliečiant blakstienų ir nenubraukiant nuo jų tušo. Indelio talpa iki 0,5 litro.

Rodyk draugams

MAN PATIKO MOTERIS, KURI TRAUKĖ MANE …

Sutinku šiandien seną darbo kolegą. Lietus nepaliaujamai pliaupė ir niekaip nesimatė giedro dangaus. Užėjome į kavinutę ir prie alaus bakalo prisiminėm tuos laikus, kai dirbome kartu. Kalbai įpusėjus užklausiau, kaip tu su tą savo drauge ? Gyveni ? … Draugas jautė simpatiją savo bendradarbei. Pamenu, jie buvo puikūs darbuotojai, abu turėjo šeimas.

Simpatijos jausmas peraugo į aistrą, kuri liepsnojo kaskart vis labiau ir labiau… Mes bendradarbiai vis laukėm kuo tai baigsis … Nežinau, gal žmogus norėjo išsikalbėti, o gal tiesiog po tiek metų susitikus norėjo tiesiog išsipasakoti savo gyvenimą. Papasakojo įvykį, kuris jau seniai yra nuėjęs į užmarštį.

Pamenu, kaip į tą lemtingąjį susitikimą atėjau visiškai pasikeitęs, pradėjo jis. Tada mandagiai paaiškinau draugei, kad apie viska kalbėjausi su žmona. Žmona nepakėlė jokių isteriškų scenų, nebėgo skųstis į darbovietę, kad įžeistų  “konkurentę “, o ramiai paklausė mane : “O ar tu dar myli mane ir vaikus ?” Atsakiau - taip.  ” O kuo tu mane kaltini ?”  Į tai nieko neatsakiau.  ” Vadinasi, tu nutariai mus mesti, nes žinau, kad aš negalėsiu gyventi su vyru, kuris priklauso kitai !”

Tada  buvau jaunas ir negalvojau apie savo elgesio pasekmes. Mane pavergė aistra, bet tikrai nemylėjau kitos moters, kuri man patiko tiesiog kaip moteris, mane traukė prie jos. Pareiškiau tai moteriai, kad geriau mums likti draugais, kad mano yra puiki žmona, ir aš esu jei dėkingas, kad atvėrė akis…

Pagalvojęs apie tuos įvykius iš dabarties, kad šiuo atveju sprendimas buvo teisigas. Kitoks sprendimas galėjo išardyti šeimas, atnešti daug skausmo mums ir vaikams. Kažin, ar nauja santuoka būtų buvusi laiminga ? Kam dėkoti už teisingą pabaigą ? Be abejo, protingai žmonai.

Tad mielos žmonos, kai bus gyvenime sunku, protingai padėkite savo vyrams !

Rodyk draugams

APIPLEŠIMAS VIDURI DIENOS (PABAIGA)

… … ” Keleiviai suūžė, subangavo ir kažkaip atsiskyrė nuo manęs. Tada aš apžvelgiau keleivius ir labai buvau nustebęs - pamatęs, kad mano ranka lindi kažkokio gan padorios išvaizdos piliečio kišenėje. Nieko nesakydamas, pilietis grubiai ištraukė man ranką ir įgrūdo man pačiam į kišenę. “

Rodyk draugams

APIPLEŠIMAS VIDURI DIENOS …

Mieli Blogo skaitytojai !  Šis įrašas be pabaigos. Palaužykit galvas ir jūs sugalvokite šiam įrašui pabaigą. Po jūsų įrašo pabaigos, parašysiu ir savo šios istorijos pabaigą, kuri gali būti visai netikėta. Tad komentaruose laukiu jūsų kūrybos.

*   *   *

Krizės laikais pradėjau daugiau važinėti visuomeniniu transportu, vadinamu troleibusu. Štai, kad ir šiandien. Važiuoju troleibusu iš turgaus su aukso spalvos garbanotais grybais, voverės vardu pavadintomis . Išsimušu talonėlį. Jaučiu rudeninės saulės spindulio šiltą glamonę ir žvalgausi pro langą. Pravažiuoju Karo muziejų. Bokšto laikrodis mūša vidudienį. Nuotaika puiki, diena graži, niekur neskubu paskendęs savo mintyse … Bet štai … keleiviai, kontrolė, paruoškit bilietus, pasigirsta balsas.

Prieš pat mano nosį išdygsta žavi seksuoli panaši į PANELOPĘ CRUZ kontroliere ir visai nesigėdindama savo  paslėptą grožybę parodydama žiūri man tiesiai į akis, ir be paliovos kartoja ačiū … ačiū … ačiū. Pagalvojau, kokia mandagi panele PANELOPE CRUZ !  Aš sau ramus, kaip belgas, su šypsena veide. Įkišu ranką į kišenę išsiimti bilieto. Bet, kišenėje jau lindi kažkieno stora riebi ranka. Kieti pirštai liūdijo, kad ranka  vyro, ir ne bet kokio !  “Ak blemba … pagalvojau. Tave ant Karo Muziejaus bokšto pakabinti už …  Ot šetone, prisimintum tu mane ! … ”

Sugniaužiau tuos pirštus ir jau norėjau rėkti, bet kišenvagis tvirtai griebė už piršto, kuri man ir isuko. Koks akipleša ! Vagia ir dar žaloja … Prieš mane keleivių rankos nardė po savo kišenes ieškodami bilietų. Man labai suskaudo pirštas ir aš visu balsu suspiegiau. Žmonės į mano kišenę įlindo vaaaagis ir nori mane nužudyti !

Keleiviai suūžė, subangavo ir … … … …

Rodyk draugams

DŽIAUGSMAS GALI BŪTI VISAI NETOLI …

Šiemet man buvo puiki vasara, geri bičiuliai. Gal skamba kiek pompastiškai, bet tai buvo tos džiugios laimingos dienos, kurių tiek nedaug mūsų gyvenime …

Kartais, nežinau kodėl sapnuojasi man Neries vingiai prie Baltojo kalno. Kalneliai ir pušynai, telpantys į peizažą su savo saule lietum ir vėjais. Baltasis kalnas istoriniuose šaltiniuose minimas 1279 metais.

Dar ilgai pasiliks mano mintyse, kai laipiojau piliakalnių šlaitais, mėgaudamasis žemuogių akutėmis, ir kai rankomis lieti žemę - pažinimo pradžią …

Kiekvieną pradžia būna sunki, apgaubta nerimo, bet viliojanti savo naujumu. Tas džiaugsmas gali būti visai netoli : už kelio posūkio, už akmeninio šlaito ar kalvos - užtiktas kartais netikėtai mestelto žvilgsnio …

Rodyk draugams

VARPAI DAINUOJA, DAINUOKIME IR MES …

Kauno istorinio muziejaus sodelis kadaise buvo viena mėgiamiausia kauniečių poilsio vieta. Seni kaštonų medžiai vasara godžiai geria saulės spindulius. Lapai tiek prisigeria šviesos, o kaštonai sunokę apsunkę, aptingę ir abejingai krenta nuo šakų … Parkas atrado kaip kilimas išaustas lapų įvairių spalvų raštais. Laikas nuo laiko vėjo šuolis sumaišo tuos raštus …

Parką mėgdavo vaikai namų šeimininkės, moksleiviai ir senieji Kauno gyventojai dabar vadinami senjorais.  Istoriniame muziejaus bokšte yra 35 varpų; karijonas įrengtas 1937 metais.

Skambūs varpų dužiai nešioja mėgstamos dainos melodiją po gimtąjį Kauną, po senas gatves. Varpų muzika tolsta ir tolsta žilojo Nemuno pakrantemis … Nuo 1956 metų čia yra rengiami varpų muzikos koncertai. Varpais gojama lietuvių liaudies kūriniai, grojama oranžuota klasika. Pamenu, kai būdavo tesiog tradicija Kaune istorinio muziejaus sodelyje klausytis varpų muzikos koncertų. Klausytojų niekada netrukdavo. O varpų muzikos entuziastai visiems gerai pažistami kompozitorius Viktoras Kuprevičius, jau išėjęs į anapilį ir sūnus Giedrius.

Dabar taip pat vyksta varpų muzikos koncertai, bet klausytojų gretos praretiejusios. Gal kitais metais atėjas pavasaris suburs naujų entuziastų ratą varpų muzikos sezono pradžiai. Kitą vasarą atėje su draugais ar svečiais į Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio lauko kavinutės terasą, kuri yra visai netoli varpų bokšto, galėsime klausytis gyvos varpų muzikos, o taip pat atsipalaiduoti nuo gyvenimo sukurio, šį muzika mus užliūliuos gana greitai. Muzika, kuri mažina stresą, skatina ilsėtis ir atgauti jėgas. Padės trumpam pamiršti kasdieninius rūpesčius ir išliksim gerai nusiteikę …

Rodyk draugams