BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2009, Rugsėjis

GĖRIAU MIŠKO SAMANŲ LIETAUS KVAPĄ

Vėjas atnešė pilką debesį. Sušniokštė gaivus rudens lietus. Medžių šakos piktokai siūbavo. Stoviu po gintariniu vienišu beržu. Sulytas - nupraustas, pakvipęs mišku. Pats nejaučiu to kvapo … Tikriausiai dabar sutiktas praeivis nustebtu ir įtartu, kad kvepinuosi naujais dar nežinomais kvepalais, bet aš nepyksiu, tik smagiai nusišypsosiu. Žmonės nežino, kad gėriau fantastišką miško samanų lietaus kvapą.  Pasaka, gimusi pamiškėje, pati nuostabiausia …

Rodyk draugams

BET AŠ NORIU … …

Vasarą teko keliauti po Žemaitijos kraštą. Pabuvojau velnių, raganų susitikimo vietoje ant ŠATRIJOS kalno. Kopiau į aukščiausią Žemaitijos kalną MEDVĖGALĮ. Aplankiau įvairių miestelių. Gražūs tie provincijos miestukai ! Mano širdis linksta į mažus jaukius miestelius. Toks man pasirodė RIETAVAS. Rietavas klestėjo valdant kunigaikščiams Oginskiams … Apžiūrėjęs miestelį ir padaręs foto nuotraukų - atminčiai, mano dėmesį patraukė išpuošta mergaitė. Už rankos ją laikė pasidažiusi išsipusčiūsi moteris.

- Mama, nupirk ledų, - įkyriai zirzė mergaitė.

- Ledų ? … Juk tu tik ką valgei !

- Aš valgiau gretininius, o dabar noriu šokoladinių.

- Tau bus per daug !

- Ai, mama, noriu …

Moteris priėjo prie vežimėlio ir nupirko ledų.

- Pastovėk prie pirkinių, o aš eisiu dar kopūsto nupirkti, - tarė moteris.

- Aš nenoriu stovėti prie pirkinių. Aš taip pat eisiu kopūsto. O pirkiniai ?

- Pirkinius gali su savimi nusinešti. Truktelėjusi pečiais, moteris paėmė pirkinius ir nuėjo. Mažoji laižydama ledus abejingai nutapeno iš paskos. Bevaikščiodamas po Retavą pastebiu vėl tą pačia mergaitę ir mamą.

- Mama nupirk šokoladuką ir vėl monotoniškai zirzė mergaitė.

- Šokoladuką ? Juk valgiai ledų !

- Taikas, bet aš noriu … Matau, kai mama apsivertusi pirkiniais jau stoja prie kiosko ir perka tą norimą šokoladuką. Pagalvoju, o kai sueis šešiolika, tų  “noriu” padaugės. Gyvenime yra dar žodis  “reikia “. Mergaitės mama apie žodį  “reikia”  net neužsiminė mergaitei. Tačiau vėliau šis žodis  “noriu”  gali skaudžiai save priminti …

Rodyk draugams

“AŠ ČIA ESU TODĖL, KAD NETURIU PINIGŲ”

Baigiau skaityti Juan Carlos Arce knygą  “Klajoklė Gojos dvasia” . Jausmingą, paslaptingą istorinį romaną, kupina bohemiškos romantikos, apmąstymų apie meną ir menininkų - tragiškus likimus. O genelaus tapytojo FRANSISKAUS GOJOS ir po mirties palaikai gaubia šiurpi paslaptis …

Perskaitęs knygą, atsiminiau iš dailininko  A. Martinaičio paskaitos- apie  F.GOJOS vieną jaunystės metų gyvenimo epizodą.

Garsusis ispanas FRANSISKAS GOJA Salamankoje nutapė vieno turtuolio portretą. Buvo sutarta, kad dailininkas gerai nutapys, o turtuolis gerai užmokės. Portreto panašumas į originalą buvo nuostabus, tačiau turtuolis nesutiko mokėti GOJAI pareikalautos sumos.

- Na, gerai, portretas lieka pas mane, - pareiškė GOJA, nenorėdamas su turtuoliu derėtis. Bet kaip turtuolis nustebo, kai kitą dieną, eidamas pro Gojos butą, pamatė lange išstatyta gražiai įrėmintą savo portretą su užrašu :  “AŠ ČIA ESU TODĖL, KAD NETURIU PINIGŲ”.

Žinoma, tą pačią dieną turtuolis portretą nupirko, sumokėdamas Gojos reikalaujamą sumą.

Rodyk draugams

KAUNO TEATRE DAINAVO ENRIKAS KARUZAS

Bevartant seną senelių albumą, aptikau senų pageltusių, išblukusių, vienspalvių nuo saulės ir laiko atvirukų ir nuotraukų. Daug minčių kyla pasižvalgius po praeitį …  O seni atvirukai - tai praeities liūdytojai.

Mane labai sudomino pora senų atvirukų. Dar prieš pirmąjį pasaulinį karą statytas Kauno muzikinio teatro rūmai. Tad susidomėjau senu teatru ir vykusiais jame įvykiais, kurie liko užmarštyje …

1895 metais - buvę tuometiniai Kauno miesto šeimininkai - gubernatorius Klingenbergas ir tvirtovės komendantas Reichertas - nusprendė sukultūrinti gubernijos miestą, stovėjusį caro imperijos pakraštyje, toli nuo Peterburgo, - pastatydinti jame teatrą.

Inž. Golinevičius, nugriovęs pasilinksminimo namą, pastatė teatro rūmus. 1898 m. Kauno teatras buvo iškilmingai atidarytas. Naujasis teatras turėjo 440 vietų. Visą sezoną jame gastroliavo anuomet garsi rusų provincijos operos trupė, vadovaujama Šumano, taip pat įvairios rusų dramos trupės.

XX a. pradžioje, kai teatras buvo G.Laho rankose, į Kauną atvykdavo brangiausiai apmokami aktoriai, garsiausios trupės. Mano dedukas pasakodavo, kad Kauno teatre dainavo italų operos tenoras ENRIKO KARUZO, BATISTINI, MARINI, ŠARTAKOVA ir kiti garsus dainininkai. Atsirasdavę ir  “perkupčių”, kurie pradėjo spekulioti teatro bilietais. Į ENRIKO KARUZO koncertą   “perkupčiai” už bilietą drįsę imti 10 kart brangiau. Tai buvo astronomiška teatro bilieto kaina. Neprašoko kaina spekuliantų ir 1934 m. į F.Šaliapino koncertus pardavinėti bilietai.

Rodyk draugams

JŪS BLOGAS ŽMOGUS …

Vaikščiodamas po  “AKROPOLĮ” ir išgėręs puodelį stiprios juodos kavos pajutau, kad limpa rankos, tad užėjau į tualetą nusiprausti rankų.

Stovi basas jaunuolis ir po kranu kojas prausia. Įeina valytoja ir ima bartis … Tas stovi, tyli, tarytum ne jį bartų. Apsėsta piktumo, su panieka ir neapykanta širdyje, valytoja grasina pašaukti apsauginius ir jį išgrūsti. Kitas vyras klausia, tai kur žmogui kojas nusiprausti ?… Valytoja atkirto :  “Tegul plauna kur nori ! “. Ar tik gatvės balose galima plauti kojas ? … Kojas nusiplaus, o paskui dar kai ko užsinorės…  Porino valytoja.

Manyje taip pat užvirė pyktis į tą užgaulę ir įbedžiau akis į priešais stovinčią moterį . Ištariau tik kelis paprastus žodžius : ” JŪS - BLOGAS ŽMOGUS “. Tai buvo pasakyta, kai galutinai išseko klausyti jos įžūlių žodžių srauto. Įsidėmėjau jos veido išraišką : sustingo savimi patenkinta, įšaukianti šypsena. Demonstratyviai nusigręžiau.

Keista, bet kai pažvelgiau į ją per jos skruostą riedėjo ašarą. Tegul, tegul jos tirpina visas skriaudas, tos skaidrios ašaros … Po minutės už nugaros išgirdau tylų, nedrąsų, švelnų, nuostabų žodį ATSIPRAŠAU ir neatsisukdama greitai nurūko savo keliais …

Rodyk draugams

“IŠ KUR ATEINA SPALVOTI SAPNAI ? “

Skubu ne kartą vaikščiotomis senomis Kauno gatvėmis. Stabtelėju prie knygyno lango, atsisuku į rotušės bokštą ir pajuntu nenuvaldomą laiko bėgimą …

Iš apgriuvusio namo kiemo išeina valkata. Pastovinėjo lyg kažko norėdamas ir greit šmukšteli į vieną seno namo laiptinę. Gatve vaikštinėja visada besišypsantis seniokai turistai. Jie niekada niekur neskuba.

Priešais mane praeina mergaitė gal kokių 15 metų ir šalia, žymiai vyresnis apie 28 metų vyras. Pastebiu mergaitės akyse ašarėlės… Nereikia, kad jos byrėtų ant algebros uždavinių ir pirmojo gyvenime meilės laiško… Galvoje sukosi mintis. Mergaitė būk tvirtesnė, labiau tikėk savimi ir savo jausmais.

Jaunoms mergaitėms labai norisi išrasti netirpstantį spalvotą ledą. Tai jos - vienintelės pasaulyje svajotojos apie žydinčių obelų miestus, norėtų, kad nešluotų nuo gatvių auksinio rudens, bėgti bangomis, žaisti su lietaus lašais, skinti saulės spindulių puokštes …

Mintyse pagalvoju, tas daug vyresnis jaunuolis ar pajėgs visa tai suprasti ? Jis šypsosi ir tikriausia, draugystę vadins vaikišku naivumu . Sutikite tada būna labai labai skaudu … Prieštaraukit man ! Mergaitė sakys, kad jis labai protingas, vyriškas, daug knygų perskaitęs ir gali atsakyti į visus klausimus. Jis - geras ! Nes aš jį labai labai myliu !

Būtų puiku, jei suaugę niekados nepamirštų, ką kalbėjo, kai jiems buvo 15-17 metų. Bet jie pamiršta. Kartais patys vyriškiausi ir protingiausi, patys geriausi negali atsakyti į paprastą ir truputi kvailą klausimą : ” Iš kur ateina spalvoti sapnai ? ”

Oi, …  jau šiandien prirašiau begalę žodžių. Bet dar neparašiau svarbiausio. Labai norėtusi, kad šiai ašarojančiai mergaitei pasisektų ! Labai norėčiau matyti ją laiminga, su niekada neišnykstančia laimę akyse. Sako meilė ateina pavasarį, bet būna ir gražu rudenį.

Gero jums rudeninio vėjo !

Rodyk draugams

ŽMOGUS ŽMOGUI … ….

Išpuolė pasakiškai gražus rudeniškas saulėtas savaitgalis. Mašina greitai lėkė miško keliuku. O mintys lėkė vis atgal į vakarykštę dieną … Laiko turėjome mažai, gal būt, tik kokia pusantros valandos visam grybavimui.

Priešais važiavo AUDI, vairuotojas iškišo ranką : Sustok !  Kokio jam velnio prireikė ! … Nusikeikė savyje brolis, sėdėjęs už vairo, ir jau buvo bepralekiąs per šalį. Bet paskui, kiek pagalvojęs, sustabdė mašiną. Gal žmogui kažko reikia, ar kokia nelaimė …  ?

- Nevažiuok šituo keliu, laikykis kairiau, - pasigirdo vairuotojo balsas, - čia įklimpsi į smėlį … Aš pratupėjau ten visą valandą, kol išsikrapščiau ! …

Būna gyvenime tokių mielų valandų, kurių nepamiršti…

Rodyk draugams

NĖRA DVIEJŲ VIENODŲ DIENŲ …

Nereikia linkėti žmonėms ilgo gyvenimo. Laiko nebūna  “daugiau”, ar gyvenimas būtų ilgas, ar trumpas. Svarbu visapusiškai išgyventi dabarties akimirką. Taigi akimirkos  -  “nepadidinamos”.

Niekada nereikia atidėlioti džiaugsmo. Reikia - sugebėti nuskinti kiekvieną dieną, tarsi ji būtų vienintelė žydinti gėlė.

Nėra dviejų vienodų dienų; nėra dviejų vienodų gėlių; nėra dviejų vienodų kūnų; nėra dviejų vienodų veidų … Kiekvienai akimirkai turi pasakyti :  “SUSTOK ! ”

Gyvenimas - tik nuolatiniai atgimimo šuoliai, taip atkartojantys save, kaskart išsemiantys visą laimę, kaskart vis labiau apvalytas nuo rūpesčių ir baimių …

Niekas negali teigti esąs laimingas nepasiekęs paskutinės savo gyvenimo akimirkos …

Rodyk draugams

“DAR TEBERŪKOTE ?”

Mano kaimynė penkiolika metų rūkė. Būdama nežemo ūgio, tesvėrė 40 kg. ,todėl buvo panaši į giltinę. Nepadėjo nei draugų , nei vyro prašymai mesti rūkyti. Nekreipė dėmesio ir į tai, kad auga du vaikai. Bet štai neseniai kaimynė gavo dovanų knygą apie rūkimo žalą. Knygą skaitė rūkydamą cigaretę, ir tai, ką perskaitė, ją taip paveikė, kad nebaigusi rūkyti, užgesino cigaretę ir nuo to momento iki šiol neberūko ir tapo visai kitu žmogumi : dingo kasdieniniai skausmai paširdžiuose, nekankina kosulys, apetitas pagerėjo, svoris priaugo, pagražėjo veido oda. Be to, kas mėnesį sutaupo apie 150 lt., kuriuos skiria knygoms.

Tad gal šis įrašas prabils į nepataisomų rūkorių širdį ir sąžinę …

Rodyk draugams