Ėjau saulės nutvieksta gatve. Jau pavasarėja, bet dar kai kur prie medžių matyti tirpstančio sniego lopinėliai. Saulutei pakilus aukščiau sniego nebeliks. Popiete buvo laisva, bulvės kioske prieš mano namus kažkaip nebrangsta nors kaip sako žmonės,viskas brangsta ir viskas yra blogai. Tad jokių nėra rūpesčių. Einu kvėpuoju ir džiaugiuosi ateinančių pavasarių.
     Staiga priešais mane prabėga jaunuolis ir spyrė priekyje einančiam vyriškiui į užpakalį ir kaip kulka nėrė savo keliais…Žmogus pasijutęs kaip nesavas, žengė kelis žingsnius, nesupratęs kas įvyko atsigrįžo ir į mane. Pro mane ėjęs vaikinas apsivilkęs tamsiai mėlyna striukę šviesiaplaukis su auskaru, panašus į gėjų, kokių dvidešimt keturių, o gal ir daugiau metų ironiškai šypsojosi.
Ar tai jūs man spyrėte į sėdynę? Paklausė vyriškis manęs. Taip pat nustebusiu žvilgsniu šviesiaplaukis panašus į gėjų įžūliai gūžtelėjo pečiais. Ar tai jūs spyrėt man į sėdynę?!… Pakartojo susinervinęs nepažįstamasis ir užsirūkė cigaretę. Praeiviai, susidomėję, kad kažkas vyksta žiūrėjo į užsimezgusi kivirčą. Žmogus pradėjo aiškinti, kad be jokios menkiausios priežasties spiria jam į sėdynę. Paaiškinau, kad jam spyrė prabėgdamas vaikinukas. Šviesiaplaukis apsimetė, kad jo neliečia. Iš praeiviu mimikos galima buvo suprasti, jų abejingumą… Kad aš būčiau jį pastūmęs, vėl aiškino praeivis. Betgi aš ėjau, o jis paskui mane … Norėčiau žinoti, kodėl tas pilietis man spyrė?!
Visą laiką tylėjęs šviesiaplaukis pratarė: “Karoče, jums į šikną spyrė - šiaip sau, prabėgdamas kažkoks tai čiūvakas - bachūrėlis!!!. Suprantat, ar ne?…O šis žmogus tik ėjo paskui jūs”. Pasistatęs apykaklę nuėjo toliau.
Vyriškis dar pastovėjo saulės nutviekstoje gatvėje ir nuėjo savo keliu murmėdamas:
“Spyrė šiaip sau … … “.